Tad nereikia stebėtis, kad apie fundamentaliojo mokslo, kuris iš pirmo žvilgsnio yra neįtikėtinai toli nuo žmonių, svarbą gebėjimo sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai dovaną turintis S.Goldfarbas papasakos ir „Login“ konferencijoje, kuri Vilniuje vyks rugsėjo 24-25 dienomis.
Tiesa, numatoma, kad Šveicarijoje dirbantis svečias iš Kanados į Vilnių veikiausiai ir neatvyks – dėl vis dar ne itin stabilios epidemiologinės situacijos numatoma, kad jo pristatymas bus vykdomas nuotoliniu būdu.
Tuo tarpu apie 27 kilometrų ilgio žiedinio greitintuvo suteiktą naudą žmonijai, apie Visatos svarbos klausimų sprendimą, apie tai, ką paprastiems žmonėms reiškia Higgso bozono atradimas, apie CERN organizacijos, kuriai priklauso LHC greitintuvas, sukurtą atradimą, dėl kurio kilo grėsmė viso pasaulio mokslui ir apie kitus su mokslu susijusius dalykus S.Goldfarbas sutiko iš anksto papasakoti 15min bei žmonėms, kuriems mintys apie fundamentaliąją fiziką galbūt nėra labai kasdieniškos.
– Kaip suprantu, ATLAS jutiklio komanda prisideda prie tamsiosios materijos paieškų. Ir nors iš mokslininkų to paprastai nesitikima, tačiau turėti nuomonę ir išankstinį nusistatymą yra labai žmogiška. Todėl labai norėčiau paklausti Jūsų asmeninės nuomonės, kas yra ta tamsioji materija – kažkokia tikrai egzistuojanti, labai sunkiai surandama ir su aplinka silpnai sąveikaujanti dalelė, kuri kada nors bus atrasta, ar tiesiog kokia nors astronominių, fizikinių ar matematinių skaičiavimų klaida?
– Didysis hadronų greitintuvas yra 27 kilometrų žiedas su superlaidžiais magnetais, per kurį priešingomis kryptimis leidžiami du protonų spinduliai, kurie susiduria (spinduliai praskrieja tiesiai vienas pro kitą) keturiose greitintuvo vietose. ATLAS yra vienas iš keturių jutiklių, sukurtų aplink spindulių susidūrimo vietą, siekiant užregistruoti tų susidūrimų rezultatą. Tokia yra bendroji jutiklio paskirtis ir visiškai tiksliai pastebėjote, kad vienas iš fundamentaliųjų klausimų, į kurį tikimės atsakyti, yra tamsiosios materijos sudėtis.
Už mano asmeninę nuomonę ir 5 Šveicarijos frankus Ženevoje galima įsigyti kavos puodelį. Kitaip tariant, mano asmeninė nuomonė yra bevertė. Tačiau mūsų draugai astronomai atliko nuostabių stebėjimų, kurie aiškiai parodo, kad tamsioji medžiaga egzistuoja, netgi galima sudaryti jos žemėlapius. Vera Rubin yra viena iš daugelio moterų mokslininkų, kuri yra verta Nobelio premijos. Ji išmatavo galaktikose esančių žvaigždžių judėjimo greičio skirstinį ir padarė išvadą, kad matome tik apie 15 proc. masės kiekvienoje galaktikoje. Trūkstamą masę ji pavadino tamsiąja materija – tą patį terminą anksčiau yra naudoję Fritzas Zwicky ir kiti mokslininkai.
Savo nuomonę vertinu labai kukliai. Bet tikriausiai tamsioji materija yra dalelė ar kelios skirtingos dalelės, kurių tiesiog kol kas nesugebėjome tiesiogiai atrasti. Bet vieną dieną mums pavyks ir mūsų anūkai vadins mus kvailiais už tai, kad mes taip ilgai negalėjome atrasti bei šaipysis iš „tamsiosios materijos“ pavadinimo. Tai ir yra nuostabiausia mokslo dalis. Aš asmeniškai nemanau, kad tai yra skaičiavimų klaidos pasekmė, nes mes matome, kad ji veikia ir žvaigždžių sukimąsi, ir pakreipia jų šviesą. Esu tikras, kad tai yra kažkas, kas turi masę. Nors lygiai taip pat džiaugčiausi, jei išsiaiškintume, kad esu neteisus.
– Spėčiau, kad labiausiai erzinantis klausimas, kurį girdite iš žurnalistų, yra „koks yra fundamentaliosios fizikos ir naujausių jos atradimų taikymas“, pavyzdžiui, kokia nauda iš Higgso bozono ar kitų elementariųjų dalelių. Bet man atrodo, kad tai yra pats svarbiausias klausimas. Taigi, ar LHC greitintuvo grupėje dirbantys mokslininkai gali įžvelgti bent užuominą kažko, apie ką šiandien galime perskaityti mokslinės fantastikos knygose (ar kažko, kam sugalvoti fantazijos trūksta net fantastikos rašytojams)?
– Šį puikų klausimą man yra uždavusi mano visų laikų mėgstamiausia žurnalistė, Leslie Stahl, vedanti laidą „60 minučių“: „Praėjo jau ketveri metai nuo Higgso bozono atradimo, ir ką mes iš to gavome?“ Būtent tokius klausimus ir turėtų uždavinėti jūsų profesijos atstovai. Vienintelė bėda ta, kad ir ponia Stahl, ir jūs šį klausimą užduodate ne tam asmeniui. Klausti reikėtų mano pro-pro-proanūkių.
Mūsų vykdomi tyrimai yra fundamentalieji. Bandome suprasti patį mūsų Visatos pagrindą. Kokie yra Visatą sudarantys elementai ir kokios taisyklės lemia tų elementų sąveikas? Siekdami atsakyti į šiuos klausimus pažengėme jau gana toli, bet tikriausiai reikės žengti dar gerokai toliau.
Kažkada atrodė, kad elektrono atradimas yra visiškai bereikšmis. O dabar mūsų gyvenimai yra visiškai priklausomi nuo elektros tinklų. Praėjo vos šimtmetis nuo to laiko, kai pradėjo formuotis dalelių fizikos mokslas, tačiau mūsų moksliniai tyrimai pasauliui jau suteikė PET (pozitronų emisijos tomografus), MRI (magnetinio rezonanso vaizdinimo įrangą), protonų terapiją, lietimui jautrius ekranus, Pasaulinį tinklą. Mesiu jums iššūkį – įvardinkite bent vieną technologiją, kurios šaknys nėra įleistos į mūsų mokslo sritį.
Per pastaruosius aštuonerius metus nuo Higgso bozono atradimo savo dėmesį sutelkėme į šios dalelės savybių matavimą. Jau dabar esame išmatavę jos sąveikas su W ir Z bozonais, viršūniniais ir gelminiais kvarkais, tau leptonais. Vos prieš kelias savaites ATLAS ir CMS jutikliai pateikė įrodymus, kad Higgso bozonai tiesiogiai sąveikauja ir su miuonais. Galime užtikrintai pasakyti, kad sąveika su visomis šiomis dalelėmis yra lygiai tokia pati, kaip ir buvo prognozuota 1964 metais. Tai buvo turbūt pati įspūdingiausia per visą mano gyvenimą matyta prognozė, aiškiai pademonstruojanti, jog mūsų rūšis sugeba kurti ne tik katastrofas, bet ir labai įspūdingus darbus. Man tai teikia vilties.
Štai jau surašiau tris pastraipas, o į klausimą iš tiesų iki šiol ir neatsakiau. Mes nematome nieko, kas peržengtų mūsų ankstesnių prognozių ribas. Manau, kad tuo reikėtų džiaugtis – tai parodo neįtikėtiną mus supančios aplinkos suvokimo pažangą. Šį suvokimą sugretinčiau siu Niutono obuoliu, tik jis yra kur kas sudėtingesnis ir verčiantis pasukti galvą. Absoliučiai visur Visatoje egzistuoja laukas. Jis atsirado praėjus mikrosekundėms pro Didžiojo sprogimo. Fundamentaliosios dalelės (dalelės, kuri neturi struktūros, sudėtinių dalių ir tūrio) masė yra matas, priklausantis nuo to, kaip ta dalelė sąveikauja su šiuo lauku. Tai yra nesveikai kieta. Jei kas manęs paklaustų, tai yra kiečiau už mokslinę fantastiką.