Dar mes pykstame. Pykstame ant visų ir visko, tik niekada – ant savęs. Pykstame ant kaimyno Tado, kam jis į tuos akropolius kalėdinių dovanų grūdasi ar namuos pasėdėt negali, pykstame ant senio Zeniaus, kam jis ikiukuose visus pomidorus apgraibalioja, tiesa, feisbukuose mes parašome apie tai, kaip mes ant senolio visiškai nepykstame, atvirkščiai, mes juo labai rūpinamės!
Paskui kuriame scenarijus, „Titaniko“ scenarijus, žinoma. Kadangi mes ypatingai mylime artimą savo, tai tais scenarijais su didžiausiu malonumu su juo dalijamės – mes gi žinome, kuo daugiau negatyvo mano artimajam teks, kuo baisesne informacija, faktais aš jį kaip lavina užgriūsiu, tuo laimingesnis būsiu aš pats.
O labiausiai tai mes bijome. Tiesa, bijome ne tik mes, bijo ir vokiečiai, bijo australai, bijo ir ispanai. Pasaulis bijo, vat kaip yra, bičiuli...
Bijodami mes elgiamės visaip, kartais iš baimės mes elgiamės ypač drąsiai, neigdami viską, kartais viską piešiame juodžiausiomis spalvomis. Kartais staiga tampame moralistais, šventesniais už šventuosius, grūmojame pirštu ir svaidome akmenį į bet kurį nusidėjėlį, svarbu, kad tik sau pačiam už nosies čiupti nereikėtų.
