Pripažinsiu – čia ranką pakelčiau ir aš. Aš taip paranojiškai bijau pamiršti smulkmenas, kad kartais nutraukiu labai sklandų darbą, kuris ėjosi lyg per sviestą, tik tam, kad į pirkinių sąrašą įtraukčiau dribsnius. Arba užsirašyčiau priminimą atsisiųsti tą naują knygą į savo dukros elektroninę skaityklę. Arba kad padaryčiau arba priminčiau sau padaryti kokį nors kitą visiškai nereikšmingą dalyką, dėl kurio tikrai neverta nutraukti taip sklandžiai vykusio darbo. (Šiandien tai jau padariau tris kartus.) Tai – spąstai, į kuriuos įkliūti labai lengva.
Mus nuolat kažkas blaško: bendradarbių, namuose besitrainiojančių šeimos narių ar kambariokų išmaniųjų prietaisų garsai, nerimą keliančios aktualijos, interneto „meme du jour“ ir daugybė kitų dėmesio vagišių. Iš esmės neįmanoma nuveikti nieko prasmingo, jei sąmoningai nepasirenkame, į ką tam tikru kuriuo momentu sutelkti dėmesį.
Vien laiko planavimas neišspręs problemos, nes kad ir kiek bežaistumėte „Tetrį“ savo kalendoriuje, savo smegenų funkcijų nepakeisite. Įgūdis, kurį reikia išsiugdyti, yra psichinė praktika, vadinama dėmesio valdymu – tai menas sąmoningai atidėti nereikšmingus dalykus ir sutelkti dėmesį į didesnius, svarbesnius dalykus.
