Pasak teatro vadovės Indhu Rubasingham, darbuotojai reguliariai tikrinant teatro pastatą, atrodo, lyg jis būtų „įšaldytas“, sustingęs tuo metu, kai viskas pasikeitė. „Scena paruošta, rūbinės paruoštos aktoriams“, – kalbėjo ji.
Atrodo, lyg jis būtų „įšaldytas“, sustingęs tuo metu, kai viskas pasikeitė.
I.Rubasingham ne vienintelė susiduria su neaiškia ateitimi. Kovo mėnesį vyriausybė liepė teatrus uždaryti, ir dar niekas nežino, kada jie vėl atsidarys. Meno taryba, paskirstanti valstybės lėšas, skubiai paskyrė 160 milijonų svarų sterlingų (200 milijonų JAV dolerių) išmokoms teatrų organizacijoms ir individualiems darbuotojams, kuriems jų reikia.
Kartu su vyriausybės schema, siūlančia mokėti dalį darbuotojų atlyginimo iki birželio pabaigos, tai stabilizavo teatrų padėtį. Kaip ir „Kiln“ pastatas, daugelis projektų ir asmeninių karjerų dabar – tiesiog įšaldyti laike.
Teatrą, kaip gyvą meno rūšį, koronavirusas ypač paveikė, kaip ir koncertus ir „stand-up“ komikų pasirodymus. Kalbantis su rašytojais, režisieriais ir prodiuseriais, nuolat pasigirsta tas pats būgštavimas: kada kas nors vėl norės būti tamsiame kambaryje, kuriame pilna nepažįstamų žmonių? Daugelis tų, su kuriais kalbėjau, tyliai atnaujino savo scenarijų planavimo dokumentus, kad būtų galima grįžti kitą pavasarį, ir perspėjo – be finansinės pagalbos teatrai bus sužlugdyti.
