Pirmojo karantino metu pavasarį Lietuvos gyventojai elgėsi gana drausmingai, paisė ribojimų ir rekomendacijų. Paskelbus antrąjį karantiną situacija atrodo visai kitaip. Tą demonstruoja ir grėsmingai augantys užsikrėtusių COVID-19 bei mirusiųjų skaičiai.
„Galbūt susidarė įspūdis, kad tai yra ne taip pavojinga, kaip pačioje pradžioje buvo kalbama. Ko gero, atsainiai pasižiūrėta į rekomendacijas, kurias teikė specialistai“, – teigia „Ąžuolyno“ klinikos įkūrėjas psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Kodėl žmonės nebebijo?
– Pirmojo karantino metu įvedus ribojimus gyventojai gana drausmingai užsidarė. Kas tai lėmė?
– Tai tiesiog lėmė baimė. Iš tikro buvo labai neaišku, koks tai susirgimas.
Žiniasklaidoje buvo labai daug informacijos, kokia situacija yra Italijoje, kitose šalyse, kad ten labai didelis mirtingumas. Tai žmones gąsdino.
Ko gero, didesnė dalis visuomenės įsiklausė į rekomendacijas.
Į tai sureagavo ir verslas, nes buvo patikinimų iš valdžios, kad praradimai bus kompensuojami, bus skiriamos lėšos tiems, kurie negalės dirbti ir negaus pajamų.
– Antrojo karantino metu matome priešingą situaciją. Nepaisant grėsmingų vaizdų dabar jau ne iš Italijos ligonių, o iš mūsiškių, tų grėsmingų skaičių – naujai užsikrėtusių COVID-19, mirčių nuo ligos, daugybė žmonių skuba į eglučių įžiebimo šventes, prekybos centrai pilni žmonių. Kas lėmė, kad antrasis karantinas neveikia?
– Lietuva pavasarį atrodė labai gerai. Ypač sergančiųjų, mirčių skaičiumi.
Galbūt susidarė įspūdis, kad tai yra ne taip pavojinga, kaip pačioje pradžioje buvo kalbama.
Ko gero, atsainiai pasižiūrėta į rekomendacijas, kurias teikė specialistai.
Gal nemaža dalimi lėmė ir tai, kad tiesiog valdžios atstovai, sveikatos apsaugos ministras pavasarį šiek tiek įtikinamiau komunikavo bei atrodė labiau susirūpinę nei šituo laikotarpiu po rinkimų.
Dvelkia šiek tiek abejingumu.
Manyčiau, kad yra šioks toks atsainumas komunikuojant toliau visas rekomendacijas žmonėms, ką jie turėtų daryti, jog sumažintų riziką užsikrėsti ir galima būtų tikėtis, kad vienu metu nebus tiek sergančiųjų, kiek dabar yra.
Pagrindinė problema ta, kad esame ant ribos su laisvomis lovomis gydymo įstaigose.
Nors mūsų gydytojai bei slaugytojai – medikai – dirba labai kvalifikuotai, tikėtis, kad visuomenė gyvens taip, kaip nori, o jeigu nutiks taip, kad kuris nors susirgs, jį pagydys gydytojai, negalima.
Gali nutikti taip, kad tiesiog nebebus kur susirgusį žmogų stacionarizuoti net ir esant būtinybei.
Gali nutikti ir taip, kad tiesiog neliks žmogiškųjų išteklių – nebus medikų, kurie galėtų gydyti.
Be to, daugėjant sergančiųjų COVID-19, kuriems reikalinga stacionari pagalba, mažėja kitų gydymo paslaugų apimtys.
Perprofiliuojami kiti ligonių skyriai, į juos guldomi koronavirusu sergantys pacientai.
Yra tikimybė, kad kiti susirgimai bus uždelsti ir paskui vėl atsiradus galimybei juos gydyti, jau bus sudėtinga tas būsenas koreguoti iki tokio lygio, kokį galima pasiekti gydymą pradėjus anksčiau.
Tą reikia turėti galvoje ir kiek įmanoma stengtis saugotis, neužsikrėsti.
