Gyveni pataikydamas tritaškius, miršti jų nepataikydamas. Maždaug taip skamba įžymaus amerikietiško posakio „You live by three, you die by three“ vertimas, kuomet kalbama apie komandas, smarkiai priklausomas nuo pataikymo iš toli.
Primityvu, tačiau panašiai būtų galima apibūdinti ir šias rungtynes. Žvelgiant giliau, žalgiriečiai į rungtynes išėjo su nuostabia energija ir primetė savo greitą, paprastą žaidimą varžovams, kurie neatrodė tinkamai susikoncentravę stabdyti ankstyvas „Žalgirio“ atakas. Deja, po ilgosios pertraukos tie laisvi metimai pradėjo nebekristi, o gynyboje buvo išryškintos kauniečių problemos tiek individualioje, tiek komandinėje gynyboje.
Uraganinis pirmasis kėlinys
7 taiklūs tritaškiai iš 9. 27 pelnyti taškai. Puolime tai buvo tas „Žalgiris“, kurį M.Schilleris savo mintyse paišė prieš sezoną.
Ankstyvi metimai – M.Grigonio ir R.Jokubaičio tritaškiai, varžovams užkliuvus arba nesusikalbėjus prie pirmųjų užtvarų; individualios improvizacijos – Th.Walkupo atakavimas 1 prieš 1, leidęs S.Vasturia pataikyti tritaškį iš kampo, ar A.Rubito metimas nuo vienos kojos D.Nowitzkio stiliumi; greitis – pikenrolų atakavimas remiantis gynėjų sprogstamąja jėga, taip sutraukiant gynybą į baudos aikštelę bei iš jos skirstant kamuolius atgal į perimetrą.
Visi šie dalykai mums buvo paserviruoti pirmajame kėlinyje ir ispanams, atrodo, reikėjo truputį laiko prie to priprasti.
Puikiai veikė ir „Žalgirio“ pikenrolas – besileidžiantis aukštaūgis vis įtraukdavo pagalbinį žmogų į baudos aikštelę, o tai sukurdavo pranašumą ties tritaškio linija. J.Lauvergne'as visas rungtynes puikiai skirstė kamuolį vos tik gavęs jį baudos aikštelėje, taip kurdamas vieną laisvą metimą po kito. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad pirmoje rungtynių pusėje šios progos buvo išnaudojamos, o antroje – ne.
