15min rašė, kad šiuo metu bene daugiausia prieglobsčio prašymų Lietuva sulaukia iš Vidurio Azijoje įsikūrusio Tadžikistano. Iki 2014-ųjų per metus pasirodydavo iki 5 tadžikų prašymų gyventi Lietuvoje, tačiau pernai jų skaičius išaugo iki 217.
Todėl susitikome su trisdešimtmečiu Muloidii Mirzoolimzoda, Lietuvoje gyvenančiu ir pabėgėlio statusą gavusiu tadžiku, pasikalbėti, kodėl Tadžikistano piliečiai ieško prieglobsčio Lietuvoje.
Nors Muloidii gyvenimas ir kelionė į Lietuvą buvo įtempta, jis savo istoriją pradeda pasakoti iš lėto ir labai ramiai. Nes čia jis pagaliau jaučiasi saugus. Tik dar pokalbio pradžioje lyg tarp kito pasako: „Jeigu dabar šitas interviu vyktų mano šalyje, mus greičiausiai arba suimtų, arba nužudytų.“
Gimęs valstybės priešu
Mulloidi gimė metais anksčiau nei Tadžikistanas tapo nepriklausomas (1991 m.). Kai jam buvo vieni, šaliai teritoriškai išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos, jaunoje valstybėje kilo pilietinis karas, trukęs šešerius metus.
Per karą komunistinį lyderį nuvertė ir šalies prezidentu tapo iki šiol pareigas einantis Emomalis Rahmonas. Jis, pasitelkdamas ginkluotas pajėgas, su Rusijos įsikišimu siekė iš valdžios pašalinti islamistus ir demokratų sukilėlius, o pasibaigus pilietiniam karui galutinai įsitvirtino valdžioje.
Tuo metu Muloidii tėvas Mirzoolimas Kholovas jau buvo įsitraukęs į opozicinės islamistų partijos, su kuria buvo siekiama susidoroti, veiklą. Todėl berniuko vaikystė nebuvo panaši į kitų vaikų. Kai Muloidii buvo devyneri, į jo namus auštant įsiveržė saugumo pajėgos ir kažko ieškodamos iškrėtė visus namus.
„Tą naktį tėvą išsivedė į lauką, pasodino į mašiną, mama su broliais ir seserimis liko namuose, o aš bėgau link mašinos paskui tėvą“, – tokią vaikystę prisimena jis. Kai saugumiečiai ateidavo į namus ir surinkdavo žmones tardymams, kareiviai į orą paleisdavo kulkas, kad niekas nesipriešintų, o pašaliniai lindėtų namuose.
Kai pilietinis karas pasibaigė, kurį laiką gyventi pasidarė ramiau, pasakoja Muloidii. Bet ekonominė padėtis, švietimo ir kultūros situacija liko tokia pat prasta, o galbūt ir dar pablogėjo.
Neramumai į šalį vėl grįžo 2010-aisiais, kai prezidento remiama Tadžikistano demokratinė liaudies partija, nors ir tarptautiniu lygiu fiksuojant balsų pirkimus, laimėjo daugumą parlamente.
Ilgainiui pagrindine opozicine jėga valdantiesiems tapo Tadžikistano islamiškoji atgimimo partija, kuriai ir priklausė Muloidii tėvas. Valdantieji suprato, kad ši partija jiems kliudo visiškai įsitvirtinti valdžioje. Todėl, prisidengdami incidentu su policija, 2015 metais šią partiją paskelbė teroristine ir uždraudė bet kokią jos veiklą.
Iškart po to islamiškosios atgimimo partijos nariai ar ją palaikantys gyventojai imti persekioti, kiti įkalinti. „Realiai visus iš opozicijos arba nužudydavo, arba sodindavo į kalėjimą, kol jų nebeliko“, – sako vyras.
Ne išimtis ir Muloidii tėvas. 2015-ųjų rugsėjį jis, kartu su kitais 12 žmonių, buvo pasodintas už grotų ir kali iki šiol.
Tačiau Mulloidi tuo metu šalia jau nebebuvo, nes jis, tėvo paskatintas, išvyko į Iraną studijuoti politikos mokslų. Tada sako dar gerai nesupratęs, kodėl negali pasilikti savo mieste ir studijuoti medicinos. Suvokimas atėjo tik vėliau.
Realiai visus iš opozicijos arba nužudydavo arba sodindavo į kalėjimą, kol jų nebeliko.
„Dabar suprantu, kodėl jis nenorėjo, kad aš studijuočiau namuose, bet tada buvo labai sunku neprieštarauti tam sprendimui, – prisimena jis. – Tik tada, kai tėvas mane išsiuntė studijuoti į užsienį, kai buvau Turkijoje, Irane, Kazachstane, keliaudamas po užsienio šalis, domėdamasis, bendraudamas su žmonėmis, iki galo supratau, kaip ten buvo negerai.“
Lemtinga valanda Irane
19-os pradėjęs studijuoti ir baigęs politikos mokslų bakalauro studijas Irano universitete, Muloidii nusprendė jas tęsti magistrantūroje.
Dar studijuodamas vaikinas įsidarbino Tadžikistano ambasadoje Irane, ten dirbo atvykstančių į šalį studentų tadžikų koordinatoriumi. Darbas nebuvo lengvas, pasakoja Muloidii, bet malonus. Ten sako jau spėjęs susirasti draugų, o ypač gerus santykius palaikė su konsulu.
„Jis buvo labai artimas, tarsi vyresnysis brolis“, – taip tuo metu atrodė Muloidii.
Tačiau Tadžikistane kylant politinei įtampai, jos atgarsiai pasiekė ir kaimyninę šalį. Vieną 2015-ųjų dieną Muloidii sulaukė skambučio iš konsulo – kvietimo pasikalbėti. Vos nuvykęs jis suprato, kad konsulas nėra blaivus ir tikrai ne geriausiai nusiteikęs.
„Staiga jis girtas atsistojo ir pradėjo mane tiesiog daužyti, bandžiau jį nuraminti, pasodinti į vietą, klausiau, kas atsitiko. Jis pasakė: „Aš sužinojau, kad tu esi mūsų priešas.“ Ir staiga per tą vieną valandą visų ambasados darbuotojų elgesys pasikeitė, viskas apsivertė, ir ambasada liepė man grįžti į Tadžikistaną“, – sako jis.
