„Dabar galvoju, kur eiti gerai pašvęsti“, – priešais žurnalistų kameras švytėjo Šarūnas Jasikevičius, krapštydamasis galvą Madrido „WiZink“ arenos koridoriuje.
„Real“ treneris Pablo Laso kalbėdamas spaudos konferencijoje už sienų gerai girdėjo, kaip lauke, siauroje gatvelėje tarp tarnybinio įvažiavimo ir vietos tapų bariuko, „Žalgirio“ sirgaliai skandavo Šaro vardą ir laukė savo didvyrio.
Vėlų ketvirtadienio vakarą Madride žalgiriečiai 93:86 palaužė „Real“ ir stebuklingu būdu pateko į atkrintamąsias varžybas. Kai jau atrodė nebeįmanoma, „Žalgiris“ šešiomis fantastiškomis pergalėmis iš eilės užbaigė Eurolygos reguliarųjį sezoną ir kažkokiu būdu prasmuko į ketvirtfinalį.
„Žalgiris“ šventė iki kol prašvito.
Saujelė „Žalgirio“ krepšininkų nuo pergalės Madride iki įlaipinimo į lėktuvą taip ir nebuvo sudėję bluosto.
Žaidėjų nuotaikos buvo puikios ir vėlyvą penktadienio rytą. Dar oro uosto terminale „Žalgirio“ žaidėjus plojimais ir sveikinimais sutiko grupelė kartu su komanda keliavusių žaliai baltų sirgalių.
Lėktuve „Žalgirio“ komandą sveikino ir įgula. Lėktuvo kapitonas ne tik pranešė svarbiausią skrydžio informaciją – kelionės trukmę ir oro sąlygas, bet dar pasveikino džiugią delegaciją su puikia pergale. Stiuardesės džiaugsmingai traukė šampaną ir vaišino juo keleivius.
Tokios saldžios pergalės jausmas yra ypatingas. Jis dažniausiai suvienija visus lėktuvo keleivius, ar tai būtų Šarūnas Jasikevičius, ar rezultatyviausias „Žalgirio“ žaidėjas, ar pirmą kartą į kelionę paskui komandą išsiruošęs keleivis paskutinėje lėktuvo eilėje.
Šį kartą sirgalių buvo tiek daug, kad kai kurie jų sėdėjo šalia „Žalgirio“ krepšininkų. Iš viso reise KLJ-125 Madridas-Kaunas buvo 57 keleiviai ir 8 įgulos nariai.
Bet vietos užteko visiems. „Žalgirį“ skraidinančiame lėktuve visos vietos keleiviams salone – verslo klasės. Dvidešimt kelios eilės išrikiuotos po dvi plačias kėdes kiekvienoje pusėje. Kėdėje gali įsitaisyti taip, kaip dideliame patogiame fotelyje. Abi rankas galima plačiai pasidėti ant krėslo atlošų, o erdvės priešais tiek daug, kad ištiesus kojas vietos užteks dar ir kuprinei.
Iki pakilimo viskas vyko sklandžiai.
Kai kurie žaidėjai visai atsitiktinai atkreipė dėmesį, kad lėktuvo išvykimas nežymiai vėluoja. Tai buvo žalgiriečių antrosios pusės, kurios paprastai nemėgsta skraidyti ir truputį prisibijo kelionių lėktuvu, todėl kreipia dėmesį į kiekvieną smulkmeną. Beje, pora žalgiriečių lipo į lėktuvą taip pat kiek sunerimę, mat Madride buvo pakankamai vėjuota. Tačiau laimingi laiko neskaičiuoja – daugelis dar tiesiogine to žodžio prasme gyveno fantastiškos pergalės šventimu.
Lėktuvas atsispyrė nuo Madrido „Barajas“ oro uosto pakilimo tako apie vidurdienį. Bet kai tik „Žalgirio“ lėktuvas įnėrė į debesis, prasidėjo istorija, kurią žalgiriečiai iki šiol prisimins iki menkiausių detalių. Kai kurie ją vadins antruoju savo gimtadieniu.
„Atrodė, trenksimės į žemę“
Lėktuvas ėmė kilti ir pateko į debesis. Tai įprasta pakilimo proceso dalis, nors tądien virš Madrido buvo daugiau debesuota nei įprastai. Paprastai lėktuvas per kelias minutes išnyra iš debesų patalo, lėktuvo nosis išsitiesina ir virš galvos užgęsta lemputė su saugos diržo ženklu. Keleiviai atsipalaiduoja, nusisega saugos diržus ir gali laisviau įsipatoginti kėdėse.
Tačiau žalgiriečiai po kelių dešimčių minučių atkreipė dėmesį, kad lėktuvas vis dar skrenda nosimi į viršų ir niekaip neišlenda iš debesų sluoksnio.
