Tačiau kol kas ši byla neatversta, tačiau šiurpumo apstu ir jau išnagrinėjote byloje dėl sumušimo – netgi teisme liudytoju apklaustas vienas policijos tyrėjas, per daugelį tarnybos metų, kaip sakoma, matęs visko, šįkart nesusilaikė nuo jautraus žmogiško vertinimo: „Dažnai tenka tirti smurto artimoje aplinkoje aplinkybes, bet taip stipriai sužaloti žmonės būna retai...“
Akla meilė stipresnė už savisaugą
Sostinės Karoliniškių rajono daugiabučio gyventojai žinojo, kad smurtas šioje šeimoje įsišaknijęs. Rodės, jau pati nukentėjusioji protarpiais vadovavosi ne tik motiniškais, bet ir savisaugos instinktais, teisingumo, protingumo kriterijais.
Ji žengė pirmuosius, itin svarbius žingsnius – nekentė smurto, kreipėsi pagalbos. Tačiau pavojui, kaip jai galėjo pasirodyti, atslūgus, netoliaregiškai traukdavosi atgal. Netgi puldavo ginti sūnų, esą jis geras, nekaltas, įvyko tik nesusipratimas.
Ironiška, kad auka visą gyvenimą (stažas – 40 metų) pati darbavosi srityje, kurios atstovai bene geriausiai išmano žmonių fizinės ir psichinės sveikatos apsaugos svarbą. Dar viena gluminanti detalė: nukentėjusioji turėjo ir daugiau vaikų, vienas kurių dirba teisėsaugoje.
Skaitant nuosprendį, sunku suprasti, kokia buvo tam tikrų veiksmų logika, kartais vaizduotės nepakanka įsivaizduoti, kad žmonės taip gyvena, taip reiškia mintis, atskleidžia tokį savo požiūrį į supančią aplinką, artimuosius ir save pačius.
Neramumai daugiabutyje – kaip siaubo filme
Prie smurto bylos, kaip kontekstą papildantį, priešistorę atskleidžiantį dokumentą, prokurorai pridėjo vieną 2018-ųjų metų pabaigos (gruodžio 30-osios) tarnybinį pranešimą. Išvada: netgi tuomet, kol čia niekas nieko nemušė ir nežudė, šio devynaukščio gyventojams „linksmybių“ netrūko.
Detaliai vaizdas aiškėja iš policininkų kronikos – ką pareigūnai pamatė, tąsyk reagavę į 112 numeriu gautą iškvietimą, jog šio sostinės daugiaaukščio gyventojams girdisi didelis triukšmas, galimai neblaivus kaimynas triukšmauja, daužo baldus, o tuo metu bute kartu su įtariamuoju tikriausiai yra tik senyvo amžiaus močiutė.
Atvykusius pareigūnus pasitiko gyventojas, kuris nurodė, jog kaimynas iš gretimo buto triukšmauja, girdėti bute mėtomi ir daužomi daiktai. Kažką išmetė per balkoną – lauke gulėjo sudaužyta mikrobangų krosnelė. Buto durys buvo užrakintos. Iš vidaus priėjo vyras, kaip paaiškėjo netrukus, S. M.
Pasakius, kad tai policija, jis buvo agresyviai nusiteikęs, keikėsi, rėkavo, sakė, kad durų neatidarys. Policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Girdėjosi, kad bute jis ir toliau kažką daužo, tranko, nuolatos keikiasi, elgiasi neadekvačiai.
Paklausus, ar bute yra močiutė, rėkdamas atsakė, kad yra ir esą jai viskas gerai.
Prašant atidaryti duris, kad pareigūnai įsitikintų, jog močiutei iš tiesų nieko nenutiko, vyras toliau elgėsi neadekvačiai, keikėsi, sakė, kad neatidarys durų, o jeigu jas bandys laužti – nusižudys.
Vilnietis į balkoną ant rankų išnešė nevaikštančią močiutę, prinešęs prie turėklų pasakė: „Va, žiūrėkit, močiutė.“ Ugniagesiai po balkonu jau buvo spėję išskleisti specialią gaudyklę.
Į sumaišties vietą iškviesta priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų komanda, kuri po keliais balkonais ištiesė vadinamąjį batutą. Po kurio laiko S. M. į balkoną ant rankų išnešė močiutę (dėl garbaus amžiaus nebevaikštančią, prastai girdinčią, vos kalbančią) ir, prinešęs prie balkono turėklų, paliko ją stovėti, pasakydamas: „Va, žiūrėkit, močiutė.“
Toliau bandant įkalbėti atidaryti duris, jis rėkavo, kažką vis daužė bute, elgėsi neadekvačiai. Tik po ilgų įkalbinėjimų S. M. visgi galiausiai duris atidarė.
Didelės policijos pajėgos įtariamąjį sulaikė. Užėjus į butą, jame visose patalpose viskas buvo išdaužyta, išvartyta, daug stiklo šukių. Ant sienų matėsi dėmės, panašios į kraujo, virtuvėje buvo paliktos atsuktos dujos, jautėsi dujų kvapas. Dujas patruliui užsuko.
Kambaryje lovoje gulėjo močiutė, kuri paaiškino, kad jos anūkas S. M. prieš ją smurto nenaudojo. Paklausus, dėl ko jis viską išdaužė, senolė nerišliai atsakė, kad dėl nervų.
S. M. veidas ir rankos buvo kruvinos. Greitoji pagalba apžiūrai močiutę išvežė į ligoninę, o S. M. buvo pristatytas į Vilniaus miesto 2-ąjį policijos komisariatą. Netrukus jis, žinoma, buvo paleistas, tad galėjo grįžti į dviejų kambarių butą, kuriame gyveno su savo mama ir jos mama, savo močiute, kurią nešė į balkoną.
Smurtas išeina už vienos šeimos ribų
Prieš pradedant narplioti esminį epizodą – žiauraus motinos užpuolimo 2019 m. kovą, po kurio iki šiol vyko teismas, 15min dėl ekspertinio vertinimo kreipėsi į Moterų informacijos centro (MIC) direktorę Jūratę Šeduikienę.
Pasiteiravome, kokios yra pareigūnų, specialistų galimybės prevenciškai bei kitaip aktyviai kištis į tų žmonių gyvenimą, siekiant išvengti galimų būsimų nusikaltimų.
„Smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, todėl tai nėra dviejų asmenų (smurtautojo ir nukentėjusio) reikalas. Turime suprasti, kad tai išeina už vienos šeimos ribų. Kiek matome smurto tarp vaikų ugdymo įstaigose. Toks bendravimo modelis yra atsinešamas iš šeimos“, – teigė ji.
Todėl, J.Šeduikienės teigimu, būtinas visų institucijų indėlis sprendžiant smurto artimoje aplinkoje problemą:
- Teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijoms užtikrinant nukentėjusio asmens apsaugą ir smurtautojo nubaudimą;
- Specializuotos kompleksinės pagalbos centrams teikiant pagalbą pilnamečiams asmenims nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje;
- Socialinės paslaugos institucijoms, užtikrinant tinkamas paslaugas;
- Vaikų teisių specialistams teikiant pagalbą vaikams nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje ir matant ne tik vaiką, bet ir suaugusį asmenį (dažniausiai mamą), patiriantį smurtą;
- Sveikatos apsaugos specialistams, aktyviai įsijungiant į smurto problemų sprendimą;
- Ugdymo įstaigoms integruojant lyčių lygybės ir smurto artimoje aplinkoje bei lyties pagrindu temas į visų lygių mokymo programas;
- Visuomenei skelbiant 0 toleranciją bet kokiam smurtui;
- Politikams ratifikuojant Europos tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo;
- Nevyriausybinėms organizacijoms, savivaldai, vyriausybei, įvairioms institucijoms vykdant prevencines priemones, mokymus bei švietėjiškas programas.
Įtampos kupinas skambutis numeriu 112
Tačiau grįžkime į dviejų kambarių butą Vilniuje, kuriame kovą buvo žiauriai smurtaujama, o lapkritį įvykdyta žmogžudystė.
Svarstant sumušimo bylą teisme, buvo galimybė susipažinti su vilnietės skambučio skubios pagalbos numeriu 112 išklotine. Atrodytų, ne itin informatyvus, bet dramatiškas garso įrašas yra 1 minutės ir 10 sekundžių trukmės. Beje, triukšmingas incidentas bute vyko faktiškai vidurdienį (12:20:27 val.).
Tai pirmojo vilnietės skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC) išklotinė:
BPC operatorius: 112, klausom. 112 – klausom.
(Nukentėjusioji nieko nesakė, tik buvo girdimas didelis triukšmas, neaiškus kelių asmenų pokalbis rusų kalba)
BPC: 112 – alio, alio.
Nukentėjusioji: (Pranešėja kalbėjo rusiškai) Alio, policija, atvažiuokit.
BPC: Lietuviškai, gerai? Lietuviškai. Koks adresas?
Nukentėjusioji: Greitai atvažiuokit, greitai (ragino pranešėja, padiktavusi namų adresą).
BPC: Kas ten vyksta?
Nukentėjusioji: Greitai atvažiuokit!
