Kalbėjausi su daugybe režisierių, aktorių, prodiuserių, teko bendrauti virtualiai ir realybėje su daugybe itin daug pasiekusių kino ir meno žmonių, tačiau niekas iš jų neprilygo M.Abramovič.
Tai turėjo būti pokalbis apie filmą „512 valandų“, filmą apie 2014 metais „Serpentine“ galerijoje, Londone, įvykusį M.Abramovič performansą tokiu pat pavadinimu – „512 valandų“. Performanso lankytojai palikdavo savo asmeninius daiktus saugyklose, užsidėdavo garsą izoliuojančias ausines ir pasinerdavo į kitokį savęs pažinimą. Žmonės buvo vedžiojami po tuščias erdves, skaičiuodavo ryžius, parodos gidai palydėdavo juos į lovą ar užrišdavo akis. Spengiančioje tyloje lankytojai mokėsi girdėti save.
Tai turėjo būti pokalbis apie filmą, galimybė jį pareklamuoti ir parduoti, paprasta užduotis. Tačiau, net turėdama tik 15 minučių M.Abramovič sugebėjo užkrėsti savo idėjomis, įkvėpti ir pasidalyti daug kuo daugiau nei tik performanso ir filmo užkulisiais.
Turiu įdomią savybę, jaudinuosi dėl menkniekių ir esu stoiškai rami itin svarbiomis aplinkybėmis, taip nutiko ir su M.Abramovič. Sėdėjau kažkur Plateliuose ir laukiau Marinos, buvau rami rami, lyg laukdama draugės tradiciniam vakaro online pasikalbėjimui. Niekada nesijaudinu kalbėdama su itin daug pasiekusiais žmonėmis, o kas šį kartą turėtų būti kitaip? Visgi, turiu prisipažinti, net ir mano širdis kiek sudrebėjo „Zoom“ programėlėje pasirodžius „Marina’s iPad has entered the Waiting Room for this meeting“, tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis jaudulio momentas viso pokalbio metu.
Nežinau kas konkrečiai – daugiametė jos patirtis, žmogiškumas, ar mano pačios nusiteikimas, – bet viso pokalbio metu jaučiausi lyg kalbėčiausi su, nepabijosiu to žodžio, bičiule, mes juokėmės, jos telefonas skambėjo, buvo daugybė mano wow ir jos pačios užsidegimo savo darbais, bet apie viską nuo pradžių.
