Šiek tiek mažiau žinomas faktas yra tas, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose „Dvylika kėdžių“ buvo ekranizuoti metais anksčiau nei Sovietų Sąjungoje. Ir tai net nebuvo pirmas bandymas perkelti romaną, kuriame herojai vaikosi dvylika baldų, viename iš kurių paslėpti briliantai. Anksčiau už amerikiečius tai padarė lenkai, čekai, netgi nacių Vokietijoje irgi buvo susuktas filmas, aišku, ištrynus iš jo bet kokias žydiškas užuominas.
O ką daryt su jaunesne karta? Kuri nei knygos skaitė, nei visas įmanomas ekranizacijas žiūrėjo, ir kuriai, apskritai, epocha, kurioje sukosi ir vartėsi Ostapas, yra ten pat, kur ir dinozaurai arba neolitas?
Nieko nebus, mieli milenialai, švieskitės. Ir skaitykit laikraščius, nes, kaip sakė pats Benderis, jie labai dažnai skleidžia amžinąsias tiesas. Jeigu labai trumpai, tai didysis kombinatorius mylėjo pinigus ir kentėjo dėl jų stokos. Labiausiai jį neramino faktas, kad jeigu šalyje yra pinigų, tai privalo būti ir individų, kurie jų turi. Bet kaip juos surasti? Ir šiam didingam uždaviniui jis pašventė visą savo gyvenimą, kadangi bodėjosi bet kokiu įprastiniu amatu, ir, apskritai, jautė rimtų nesutarimų su sovietine valstybe. Toji norėjo statyti socializmą, o Ostapas nenorėjo. Jam buvo nuobodu statyti socializmą.
