Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“ (1979 m.) pasakojama apie tai, kad nedidelėje šalyje, lyg ir po meteorito kritimo, atsirado Zona, kurioje vyksta keistų dalykų. Valdžia pasiunčia į ją kariuomenę, bet ji negrįžta. Tada valdžia Zoną izoliuoja (jei negali kontroliuoti zonos, gali kontroliuoti pakraščius).
Į Zoną prasmunka tik vadinamieji stalkeriai, nes juos traukia kambarys, neva pildantis norus. Filmas vadinamas fantastiniu, nes scenarijus parašytas pagal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių romaną „Piknikas šalikelėje“, tačiau „Stalkeryje“ fantastikos nėra, A.Tarkovskis specialiai stengėsi jos išvengti (tai padeda filmui nesenti). Jis pabrėžia, kad siekė laiko erdvės ir vietos vienybės.
Jis pabrėžia, kad siekė laiko erdvės ir vietos vienybės.
Apie ką šis filmas mano supratimu? Apie tai, kad žmonija, nužudžiusi gailestingą krikščionių Dievą, dabar priversta malonės prašyti pirmapradžio chaoso. (Kaip sakė filosofas Friedrichas Nietzschė, Dievas yra miręs: „Ir mes jį nužudėme. Kaip mes turėtume save paguosti, žudikų žudikai? Švenčiausias ir galingiausias, ką turėjo šis pasaulis, nukraujavo iki mirties nuo mūsų peilių: kas nuo mūsų rankų nuvalys jo kraują?“).