– Ši paroda atidaryta Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Kokių tikslų ir siekių turėjote, pristatydami ekspoziciją Lietuvoje? Ką pasakoja eksponatai?
– Mūsų tikslas – platinti žinias apie Aušvicą, mokyti apie tai. Žinome, kad Aušvicą lanko labai daug žmonių iš viso pasaulio, per metus per du milijonai. Tačiau juk milžiniška grupė yra tų, kurie negali atvykti dėl įvairių priežasčių. Todėl ši paroda, pasakojanti bendrą Aušvico istoriją, parodanti pagrindines aukų grupes, tai, kad tai buvo dvi stovyklos – koncentracijos ir mirties, yra viena pagrindinių ekspozicijų, jeigu norime kažką sužinoti apie Aušvicą. Apie tai, kokia stovykla buvo ir kas buvo šios vietos aukos.
Aš atvykstu iš Aušvico ir ta vieta yra tylos, klausymo ir gilių apmąstymų erdvė.
Paroda rodoma jau ne vienerius metus įvairiose šalyse. Buvo Pekine, JAV, labai dažnai rodoma Italijoje, Rusijoje. Rusijoje eksponavome ją Smolenske, Voroneže. O lietuviškoji paroda turi didžiulį privalumą, nes ji pateikiama lietuvių kalba. Bendradarbiavimo su Lenkijos ambasada, Lenkų institutu dėka mums pavyko atvykti pas jus su šita ekspozicija.
– Mes turime savą Holokausto istoriją, kuri iki šiol vertinama nevienareikšmiškai, galbūt ši paroda gali prisidėti suvokiant bendrą Antrojo pasaulinio karo kontekstą?
– Aš atvykstu iš Aušvico ir ta vieta yra tylos, klausymo ir gilių apmąstymų erdvė. Tad suvokimas, kas yra Holokaustas, prasideda nuo klausymo atvykus į Aušvicą, prisilietus prie šios vietos. Dažniausiai žmonės atvyksta pas mus turėdami galvose Bžezinkos (Birkenau – red.past.) mirties vartų ar užrašo „Arbeit macht frei“ įvaizdžius, bet tai ir viskas.
Atvažiavę, eidami gilyn per tuos dvejus vartus žmonės atveria sau, kaip šita nusikaltimų mašina funkcionavo, o tuo pačiu – kokią skriaudą patyrė stovyklos kaliniai, aukos. Tai sukrečia. Pas mus lyg iš anksto nesitikima, kad tai sukrės. O sukrečia, galima savo akimis įsitikinti, pamatyti tuos puodus, batus, akinius, pamatyti didžiulę Birkenau erdvę.
Ką su tuo žinojimu žmonės darys vėliau, tai jau kitas etapas, kuris irgi yra labai svarbus: koks mano santykis su tuo visu? Ar vis dar manau, kad yra geresnės ir blogesnės žmonių grupės, kad yra dauguma ir mažumos, kad valstybėje daugiau visko priklauso daugumai, o ne mažumai? Ar skirstome žmones pagal odos spalvą, kalbą, ar to jau nebedarome ir kiekvieną priimame nuolankiai, kaip kad klausome apie Aušvicą ir jo aukas?
Juk kiekvienas žmogus, net mažiausias kūdikis yra turtas. Aš galvoju, kad Aušvicas turėtų būti atradimas, koks neįkainojamas yra žmogaus gyvenimas. Dar pridėčiau, kad kiekviena tauta, kiekvienas žmogus, kuris gyvena šalyse, susijusiose su Antruoju pasauliniu karu, turi pats atrasti savo tiesą, turi pats ją atskleisti – mes galime tik padėti, galime įdėmiai klausytis, stengtis atsakyti į klausimus, bet sprendimas yra asmeniškas.
– Ši ekspozicija jau apkeliavo daug pasaulio šalių – Kiniją, Pietų Korėją, JAV, Rusiją, Ukrainą, Graikiją, Vokietiją, Italiją, Ispaniją. Kokį įspūdį tų šalių žiūrovams ekspozicija padarė, kokių atsiliepimų sulaukėte?
– Paroda vertinama gerai, atsiliepimai teigiami, bet kiekvienas į ją žiūri iš asmeninių perspektyvų. Turėjau labai jaudinantį susitikimą su Smolensko gyventojais parodos atidarymo metu. Daug jų pasakojo apie savo karą, savo kančias, kaip tai atrodė, kai į jų miestą atėjo naciai, koks buvo teroras, kaip jie kentėjo.
Kinijoje matėme dar kitokį požiūrį, iš kitokios perspektyvos. Kinams Aušvico įvykiai yra labai tolimi geografiškai, kaip ir mentališkai. Bet buvo labai daug pamąstymų apie Kinijos ir Japonijos karą. Žinoma, apie tai nebuvo kalbama lankantis parodoje, ją apžiūrint, tačiau kai kurie kinai tai siejo su savo likimu.
Dar kitaip tai atrodė JAV. Ten turėjome pristatymą mokykloje Barabu – nedidelėje vietovėje šalies vidury. Jos mokiniai, likus keliems mėnesiams iki parodos, pasidarė sau tokią kvailą, plaukiančią iš nežinios džiaugsmingą nuotrauką – atsistoję šalia mokyklos jie nacistiškai saliutavo. Nuotrauka atsidūrė internete, tos mokyklos mokytojai buvo sukrėsti, norėjo ką nors daryti ir nusprendė parašyti mums, Aušvico muziejui. Sutarėme, kad surengsime mokykloje pamoką. Tokiu būdu ši ekspozicija turėjo labai svarbią edukacinę reikšmę.
