Yra kas su juo sutinka – nuo Kijevo iki Briuselio ir Londono vyriausybių pareigūnai man sakė, kad, jų manymu, Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) iš tiesų dažnai kišasi į rinkimus užsienyje. Šis požiūris suprantamas: kelis dešimtmečius tai buvo tiesa. Pirmoji tokia slapta CŽV operacija buvo skirta manipuliuoti 1948 metų Italijos rinkimais.
Amerikos žvalgybos agentai skleidė uždegančią propagandą, visaip rėmė savo pageidaujamą kandidatą ir organizavo vietos gyventojų iniciatyvas – visa tai tam, kad Italijos centristinės pajėgos būtų pranašesnės už kairiuosius konkurentus. Italijos komunistų partijai pralaimėjus, 1948 metų operacija tapo „šablonu“, man sakė CŽV vyriausiasis vidaus istorikas Davidas Robarge'as, nes vėliau šį veiksmų modelį agentūra tada taikė „daugybėje, daugybėje šalių“, konkuruodama su savo sovietiniu kolega KGB.
Tada Šaltasis karas pasibaigė, o priešingi Maskvos ir Vašingtono rinkimų operacijų tikslai – skleisti komunizmą ar, atvirkščiai, apriboti jo sklaidą – paseno. Vis dėlto nuo to laiko Rusijos žvalgyba kišosi į daugelį užsienio rinkimų, siekdama nebe paremti tam tikrą ideologiją, bet palaikyti autoritariškai mąstančius kandidatus, sėti chaosą ir painiavą bei delegitimizuoti demokratinį modelį. O kaipgi CŽV?