Jos gausus darbuotojų ir talkininkų būrys ir ištekliai leido jai įsiskverbti į visuomenę ir stebėti beveik visus Rytų Vokietijos piliečių gyvenimo aspektus.
Tūkstančiai agentų klausėsi telefono pokalbių, mėgindavo prasiskverbti į pogrindinius politinius judėjimus ir pranešti agentūrai apie asmeninius ir šeimos ryšius. Specialūs pareigūnai netgi buvo įdarbinti pašto skyriuose, kad atplėštų laiškus ir atidarytų siuntinius, atkeliavusius iš nekomunistinių šalių ar siunčiamus į jas. Ištisus dešimtmečius „Stasi“ buvo pavyzdys, kaip labai gerai organizuotas autoritarinis režimas gali panaudoti represijas, kad išlaikytų valdžią.
Po Šaltojo karo liberaliai demokratijai triumfavus tokios policijos valstybės nebebuvo perspektyvios. Pasikeitė pasaulinės normos, kas buvo laikoma teisėtu režimu.
Tūkstantmečio pradžioje naujos technologijos, įskaitant internetą ir mobiliuosius telefonus, žadėjo piliečiams daugiau galimybių, suteikdamos asmenims daugiau prieigų prie informacijos ir palengvindamos naujų ryšių bei naujų bendruomenių kūrimą. Tačiau pasirodė, kad ši geidžiama demokratiškos ateities vizija buvo naivi. Vietoj to naujos technologijos valdovams suteikia naujų būdų išsaugoti galią, ir tie būdai tokie pat efektyvūs (jei ne efektyvesni) kaip anais laikais naudoti „Stasi“ metodai.
