Aš bijau eiti į darbą, bet man pasakyta, kad privalau. Paralyžiuojantis nerimas tik auga, kai išsitraukiu chalatą ir patraukiu automobilio link. Gatvės tuščios. Aš vienas važiuoju į epicentrą. Nerimas dar labiau išauga, kai žengiu pro duris į ligoninę ir laviruoju tarp pacientų, sėdinčių kėdėse, gulinčių neštuvuose ir lovose, sustumtose viena prie kitos mūsų perpildytoje ligoninėje. Mano kolegos grūdasi kitame kampe, kur aptaria pacientų priežiūrą, pildo užrašus ir ataskaitas.
Tada pasineriu į darbą, apsuptas kolegų, ir visą dieną esu per daug užsiėmęs, kad galėčiau apie ką nors galvoti. Bijau tiek dėl savęs, tiek dėl savo šeimos ir draugų. Tikriausiai daugiau dėl jų. Esu gydytojas, dirbantis skubios pagalbos skyriuje Vašingtono mieste, o koronavirusas vis plinta.
