Panašiai daugelis žmonių žiūri į juos bauginančias užduotis, ypač tyrinėdami korupciją. Mes žinome, kad tai – problema, mes žinome, kad ji rimta, tačiau esame įpratę žvejoti įrodymus, pasikliaudami keletu šalių, norinčių ir galinčių patraukti kaltininkus baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tarpu aplinkui plyti tamsa: mums trūksta įrodymų iš viso pasaulio, o jie tebeglūdi kažkur šešėliuose.
Tuometinis Pasaulio banko prezidentas Jamesas Wolfensohnas savo 1996 m. sakytoje kalboje korupciją prilygino vėžiui.
„Korupcija nukreipia išteklius nuo neturtingųjų turtingiesiems, padidina verslo valdymo sąnaudas, iškraipo viešąsias išlaidas ir atbaido užsienio investuotojus“, – aiškino Wolfensohnas. Tuometinis naujasis pasaulis, po Šaltojo karo, buvo suvokiamas kaip nauja galimybė, ir, laikams keičiantis, kai geopolitikos tikslų labui nebebuvo priimtina nekreipti dėmesio į kleptokratiją, Wolfensohnas norėjo paskatinti sąžiningesnę ekonomiką ir įmonių atskaitomybę. Po dvejų metų jo kolega Tarptautiniame valiutos fonde, ekonomistas Michelis Camdessusas pateikė konkrečius skaičius: jis apskaičiavo, kad 2–5 procentų pasaulio pinigų srautų šaltinis – nusikalstama veikla.
Kai kalbama apie tiek daug pinigų ir tiek žalos daugybei žmonių, tai neabejotinai turėtų tapti viešosios politikos prioritetu ir išsamių tyrimų objektu. Aktyvistams, valdžios atstovams ir žurnalistams reikia duomenų apie problemos mastą, dinamiką ir priežastis, kad jie išsiaiškintų, kaip geriausiai su ja kovoti. Nepaisant Wolfensohno, Camdessuso ir kitų žmonių pastangų atkreipti dėmesį į problemą, aiškumo tebetrūksta. Per pastaruosius du dešimtmečius šiuo klausimu buvo atskleista šiek tiek daugiau informacijos, daugiausia per teisminius procesus, pradėtus pagal JAV ir Didžiosios Britanijos kovos su korupcija įstatymus, ir nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip „Global Witness“ ir „Transparency International“, parengtose ataskaitose. Bet iš esmės mes žinome vos daugiau, nei žinojome prieš 20 metų.
