Dažnai tenka išgirsti ir kitokių idėjų: kam barstyti druska, jei, pavyzdžiui, Laplandijoje, kur daug sniego ir dideli šalčiai, pakanka kelius nuvalyti ir paberti tik skaldelės.
Vilniaus miesto tvarkymo įmonės „Grinda“ atstovas Egidijus Steponavičius aiškina labai paprastai: dėl nuolatinių temperatūros svyravimų mūsų klimatui netinka barstymas skalda.
„Skaldelė dažniau naudojama tose šalyse (ar tose jų dalyse), kur vyrauja gilios ir šaltos žiemos. Sniegas ten ne tirpinamas, o tik valomas. Siekiant geresnio padangų sukibimo barstoma skaldelė. Pavasarį, sniegui ištirpus, kelių priežiūros įmonės skaldelę susišluoja, perplauna ir sandėliuoja iki kito sezono, – aiškina E.Steponavičius. – Mūsų klimato zonoje, kur nuolat būna ir gausaus sniego, ir apie 20 atlydžių per sezoną, sausa skaldelė padarytų daug žalos automobilių stiklams ir kėbulams.“
Be to, kiek Skandinavijoje teko važinėti 15min žurnalistams, teko matyti, kad skaldelė beriama ant įšalusio sniego pagrindo, ji tarsi įsminga. Todėl, tarkime, Suomijoje, yra įprasta važinėti arba dygliuotomis padangomis, arba itin minkšto mišinio, skirto atšiaurioms šalims.
15min kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą ir Aplinkos ministerijos Geologijos tarnybą. Šiuo metu skelbiamuose Agentūros žemėlapiuose užterštumas natrio chloridu (NaCl) nėra išskiriamas. Tačiau specialistai siūlė susipažinti su senesnėmis, 10 metų, senumo studijomis.
2000–2010 m.: vaizdelis nekoks
Taigi kol kas galime remtis tik 2010 m. apžvalgos „Kelių barstymo druskos poveikis požeminiam vandeniui“ (autoriai K.Kadūnas, J.Arustienė, Lietuvos geologijos tarnyba). Joje rašoma, kad šalyje per sezoną sunaudojama 140 tūkst. tonų druskos (NaCl) keliams barstyti. Ir kad druska neigiamai veikia šalia kelio esantį apsauginių zonų dirvožemį. Be to, chloridais teršiami paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Tyrimų metu buvo nustatyta (tyrimą vykdė VGTU Aplinkos apsaugos katedra), kad neigiamas druskų poveikis būna 4–10 m nuo kelio pakraščio.
Atmosferos krituliai arba polaidžio vanduo susikaupusias druskas išplauna iš dirvos į paviršinius ir gruntinius vandenis.
Druskos poveikis tirtas tik gamybinėse teritorijose, degalinėse, naftos bazėse.
Mokslininkų tirtų teritorijų gruntinių vandenų užterštumas chloridais viršijo normas 4–7 kartus, bet tyrimui buvo pasirinktas palyginti nedidelis objektų skaičius, todėl objektyvius apibendrinimus daryti sunku. Pavyzdžiui, druskos poveikis tirtas tik gamybinėse teritorijose, degalinėse, naftos bazėse ir kituose objektuose, kur žiemą sniegui ir ledui tirpinti naudojama druska.
Mokslininkai apžvalgoje konstatavo, kad į požeminį vandenį patenka chloro jonų kiekiai, jų koncentracijos nuolat didėja.
Itin neigiamai druskos veikia kelio aplinkoje esančias ekosistemas. Barstomi chloridai pirmiausia patenka ant važiuojamosios kelio dalies bei kelkraščių ir tiesiogiai teršia pakelėse esantį apsauginės zonos dirvožemį (sutrinka dirvožemio bioenergetinis režimas, vyksta cheminė
dirvožemio degradacija), paviršinius vandenis, neigiamai veikia tiek žolinę, tiek sumedėjusią augaliją.
Be to, aplinka teršiama ir netiesiogiai, kai atmosferos krituliai ar polaidžio vanduo druskas išplauna iš dirvos į paviršinius ir gruntinius vandenis. Nustatyta, kad chloridų koncentracija viršutiniame dirvožemio sluoksnyje 1–5 m atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies iki 8–45 kartų viršija fonines reikšmes (remiamasi 2008 m. duomenimis – red. past.).
Taip pat, ištyrus minėtų gamybinių teritorijų gruntinio vandens kokybę, nustatyta, kad ir natrio, ir chlorido jonų koncentracijos 7 kartus viršijo foninę koncentraciją.
Tačiau kelininkai sako, kad dabar – kiti laikai ir druska naudojama efektyviau.
