Tas fotografas buvo Gordonas Parksas, 20 metų buvęs vieninteliu juodaodžiu „Life“ fotografu. Vėliau jis savo užduotį apibūdino taip: „Važinėjau su detektyvais po prastos reputacijos rajonus, lipdavau į namus pro gaisrinius įėjimus, kartu su pareigūnais dauždavau langus ir lauždavau duris. Brutalumas siautėjo. Nuo aušros iki aušros regėdavau smurtines mirtis.“
Žurnale pasirodęs pasakojimas, pavadintas „The Atmosphere of Crime“ (liet. „Nusikalstamumo atmosfera“), buvo ir kontekstualus, ir įžvalgus, o straipsnio tekstas sistemingai ir kritiškai analizavo abejotiną statistiką, skatinusią vis augantį baltųjų amerikiečių įsivaizdavimą, kad jiems graso didžiulė nusikalstamumo banga.
O kaipgi G.Parkso nuotraukos? Kinematografiškos, emocingos ir puikiai sukomponuotos jos iš esmės revoliucionavo „kriminalinės fotografijos“ sąvoką. Tačiau jos taip pat atskleidė problemas, kurios po daugelio metų paskatino masinius protestus: kone apčiuopiamą įtampą tarp rasės ir teisėsaugos, skurdo ir perpildytų kalėjimų ryšį, prarają tarp to, ką matome, ir to, ką tariamės matantys.
