Perpildytas metro traukinys atrodė kaip tolima fantazija, kabinetas, pilnas susikūprinusių, susiraukusių kolegų – tarsi tolimos praeities scena, kurios daugiau niekada neregėsiu akyse. Pasaulis susitraukė iki 410 kvadratinių pėdų, ir aš būčiau sumokėjusi apvalią sumelę, kad tik galėčiau iš arti pažvelgti ne savo, o kieno nors kito veidą.
Užuot tyliai verkšlenusi, pasiėmiau telefoną ir pažiūrėjau instagramo „story“, kur iš koledžo laikų pažįstama mergina rodė, kaip sėdi ant savo lovos tuo pat metu vykstant vaizdo konferencijai. Ji atrodė laiminga, net jei jos vaikino miegamasis atrodė kaip bet kurio kito vaikino miegamasis – „IKEA“ pledas, „IKEA“ stalas, „IKEA“ lempa. Tai buvo absoliučiai nuobodus vaizdelis, ir aš jį įsimylėjau.
