Tačiau pirmiausia, nagi duokš, imkime ir pasišnekėkime apie mūsų gimtąją kalbą. Kad mes turime smagių problemų su ja, turbūt jau seniai ir visiems aišku. Įnirtingosios VLKK vaidilutės mūsų kalbos skaistybę saugo visais įmanomais būdais, kad tik neduokdie, koks inglišmenas (arba tiksliau – inglišvordas) neimtų tos skaistybės ir nedrykstelėtų, nes ojėj, ojėj, o ką kaimynai pasakys ir kaip po to mamai į akis pažiūrėti reikės.
Todėl galutinį produktą turime tokį, kokį turime: cepelinų kalba, cepelinų dangus, cepelinų mentalitetas. Ir „skaisti“, nuo nedorėlių apsaugota mūsų kalba: šiek tiek senamadiška, šiek tiek atsilikusi ir dirbtinė, bet svarbiausia – sava. O tuo metu pasaulyje...
