Kodėl Baltarusijoje iškilo tarakonu pravardžiuojamas diktatorius Aliaksandras Lukašenka? Garsus rusų politologas Dmitrijus Furmanas (1943—2011), žlugus Tarybų Sąjungai, apie rinkimus rašė, kad moterys buvo išsiilgusios normalių vyrų, kurie negertų, rūpintųsi šeima. Tuo metu aršus „kovotojas su korupcija“ A.Lukašenka atitiko šį įvaizdį, todėl nenuostabu, jei būtent moterų balsų dėka jis 1994 m. buvo išrinktas Baltarusijos prezidentu.
Tačiau kartos pasikeitė. Dukros nenori ir vėl „tekėti“ už tokio vyro ir eilinį kartą jį „perrinkti“. Ir ne todėl, kad jis virto diktatoriumi, o todėl, kad pažeidė nerašytą kontraktą — nesirūpina „šeima“: algos parneša vis mažiau (gyvenimo lygis, palyginus su kaimyninėmis šalimis, smunka, juk baltarusės nėra aklos), be to, jis paliko žmones likimo valiai per koronaviruso pandemiją. Kai žmonės buvo guldomi į ligonines, A.Lukašenka aiškino, kad jis nemato skraidančio viruso. O jeigu nemato, vadinasi — jo ir nėra.
Stebint liaudies kovą prieš tarakoną, vis pasigirsta palyginimas: jo smogikai su protestuotojais elgiasi kaip nacių okupantai. Šis terminas nebūtų naudojamas, jei neužgautų itin skausmingos stygos: naciai per antrąjį pasaulinį karą Baltarusijoje sunaikino daugiau nei milijoną gyventojų.
Baltarusiai 1985 m. juosta „Eik ir žiūrėk“ bandė apie šią tragediją papasakoti visam pasauliui, inovatyviai pasitelkdami siaubo filmo žanrą.
