Dabar mano dukrai devyneri ir aš pagaliau savo gyvenime žengiu pirmyn. Gyvenu su sužadėtiniu, dukra jį vadina tėčiu. Mes kartu jau ketverius metus ir jis puikiai atstoja tėtį – nuveža mano dukrą į mokyklą, padeda jai atlikti namų darbus ir mielai su ja žaidžia.
Mano mama nepritaria mano sužadėtinio dalyvavimui šeimos gyvenimui. Ji mano, kad jis nuolat „slopina“ mano dukrą nustatydamas jai įvairias taisykles ir ribas. Ji nori, kad mano dukra būtų „laisva ir laiminga“, ir nuolatos primena man, kad jis nėra tikrasis mergaitės tėvas ir jokiu būdu ar jokia forma neturėtų daryti įtakos jos gyvenimui. Mama mano, kad mano dukros nereikėtų niekaip varžyti, nes ji ir taip tiek daug išgyveno (mano skyrybas ir tėčio trūkumą). Aš nesutinku ir nenoriu, kad ji užaugtų nedėkinga ir išlepinta.
Mes nuolat dėl to ginčijamės. Kai einu į savo motinos namus, bijau pasakyti „ne“ savo dukrai, nes tai taps pretekstu kivirčui ir mama visada kaltins mano sužadėtinį.
