Ir nieko čia blogo sakytume – žmonės kasmet vis geriau gyvena, turi daugiau laiko rūpintis artimaisiais bei draugais. Žodžiu, prabangioji Skandinavija atkeliavo į Lietuvą. Dirbt baigiam ne šeštą vakare, o ketvirtą. Išleidžiam dovanom ne šimtą litų, o tris šimtus eurų. Ir net religingesni tapome – pažiūrėkit transliacijas iš bažnyčių – sausakimša. Pirmose eilėse politikai, o toliau jau visi kiti – mažiau tikintys.
Ką gi, galvoju, šiais laikais mums reiškia Kalėdos? Pradžioje nervai dėl kamščių ir dėl dovanų, paskui bėdos ir pykčiai dėl ruošiamų patiekalų ir kas ką turi atsinešti, paskui (tikiu, kad ne tik pas mus taip) ginčai prie stalo laukt ar nelaukt visada vėluojančių giminaičių. Kažkaip nepanašu į kūdikėlio Jėzaus gimimo šventę? Į tikrą, gyvybiškai svarbų suvokimą, kad štai iškentėjom tamsos periodą, nuo šiol dienos tik ilgės ir į mūsų tamsias liūdnas sielas prasiskverbs tikėjimo amžinu gyvenimu spindulys. Būkim atviri – jei paklausi paprasto lietuvio su kuo jam asocijuojasi Kalėdų šventės, tai vienoje iš trijų asociacijų jis tikrai paminės apsirijimą.
