Seniai nėra būtinybės kovoti dėl derlingesnių žemių, kad išgyventume, tačiau karai kaip vyko, taip ir vyksta. Tarsi turime daugybę laiko apmąstyti savo būtį – kas mes ir kodėl, – bet va sukuriame paraką fejerverkams ir tuoj pat panaudojame ginklams. Skraidome į kosmosą ir tuoj gyvensime Marse, o nesugebame likviduoti bado Žemėje. Suskaldome atomą ir galėtume aprūpinti visą pasaulį pigia energija, o netrukus Japonija pajunta Homo sapiens kūrybos vaisius, laidodama šimtus tūkstančių žmonių.
Beje, romantiškai nusiteikęs to meto JAV prezidentas Trumanas sugeba pavadinti pirmąją atominę bombą, kuri ir buvo numesta ant Hirošimos, „Little Boy“ (mažyliu), o nenusileisdamas jausmingumu vadui pilotas pulkininkas Paulas Tibbetsas pavadina mylimą bombonešį „Enola Gay“ – savo mylimos motinos vardu. Ir štai Mažylis, nešinas motinos Enolos Gay, 1945 rugpjūčio 6-ąją padovanoja Japonijai genijaus tėvuko Einsteino pradėtą ir daugelio JAV mokslininkų pabaigtą kūrinį. Daug kas pasaulyje tuo metu džiaugėsi, kad Japonija gavo, ko nusipelnė.
Toks laikmetis. Toks protas. Toks mąstymas. Nors JAV vadovai žinojo, kad Japonijos kapituliacija – tik laiko klausimas. Kitaip tariant, panaudoti Mažylio nebuvo jokios karinės būtinybės. Jei išvis gali būti kokia nors situacija tokiam ginklui panaudoti. O juk ne vien iškreipto mąstymo kariškiai dalyvavo planuojant Mažylio pasirodymą pasauliui – buvo suburta darbo grupė, sudaryta iš matematikų, fizikų-teoretikų, sprogmenų specialistų ir net meteorologų. Taip pat nesunku įsivaizduoti, kaip piloto ir kitų lakūnų žmonos apsikabina prieš skrydį vyrus, jie jas pabučiuoja, pakilnoja mažamečius vaikus. „Sėkmės“, – sako ji jam. „Myliu“, – atsako didvyris. Ir, kaip sako filmuose balsas už kadro, – „O tuo metu Hirošimoje...“
