„Kaip Macronas pasakė, taip ir bus“
Maždaug tokiomis nuotaikomis bent jau Paryžiuje gyvena eilinis prancūzas. Nepaisant to, jis uoliai eina į demonstracijas, karštai tikėdamas galįs kažką pakeisti. „Jei nieko nedarysime, bus tik dar blogiau, bet kartu mes nesitikime, kad kažkas ims staiga ir pasikeis“ – toks įspūdis susidaro kalbant su eiliniu prancūzu, dalyvaujančiu eilinėje demonstracijoje (save galėčiau priskirti prie jau „patyrusių“ prancūziškųjų demonstracijų dalyvių, na, gal labiau kaip dalyvių kalbintojų).
O Macronas – tikras mėgėjas pasišnekėti su tauta, tiesa, per saugų atstumą, su už nugaros trykštančiu fontanu. Ugningos jo kalbos, kaip antai ir sekmadieninis kreipimasis į tautą, sulaukia daugiau pašaipos, nei eilinio prancūzo palaikymo, juoba, kad kalbos ir telieka „gražiomis bei ugningomis“.
Prancūzai netruko suskaičiuoti, jog pastarasis „konkretus“ kreipimasis į tautą, užtrukęs net dvidešimt minučių ir turėjęs simbolizuoti Didžiosios Nacijos (Grande Nation) Naująją pradžią, prikaišytas golistinių elementų, buvo „apie nieką“.
Apie Prancūzijos didybę, apie Prancūzijos istoriją, bet ir tai – nepakankamai. Dabartinis Prezidentas bandė remtis Charles'o de Gaulle'io „Šaukimu į prancūzų tautą“, šiandien mininčiu savo 80-metį.
Tuo pačiu metu vykstančios savuoju vidaus reikalų ministru bei jo sprendimais nepatenkintos policijos demonstracijos, grupuočių karai kituose Prancūzijos miestuose, atrodo, Prancūzijos Prezidentui nebuvo svarbios.
