Natalija, 44 m., vilnietė. Penkerius metus slaugiusi neįgalius tėvus, jiems mirus, nusižudė. Šeimos taip ir nesukūrė. Nijolė, 62-ejų. Vieniša. Pastaruosius dvylika metų prižiūrėjo motiną savo nuomojamame bute. Gintė, 50 m., slaugė Panevėžio ligoninėje. Tokią profesiją ji rinkosi verčiama tėvų, na, „kad senatvėje savas žmogus būtų šalia“.
Eglė, 40 m., daugiau nei dvidešimt metų gyvena užsienyje. Motina reikalauja, jog ji, palikusi šeimą, grįžtų į Lietuvą ja pasirūpinti, nes „visos dukros privalo taip daryti“. Anot motinos, į Lietuvą persikraustyti neketinanti Eglė „kaip dukra nepateisino jos lūkesčių“. Gediminas, 51-erių, dirba užsienyje. Grįžęs į Lietuvą skuba apdirbti 80-metės motinos ūkį, nes motina sunkiai juda, tačiau ūkio nei mažinti, nei atsisakyti neketina.
Elena, Gintaras, Giedrius. Vieniši, sukūrę šeimas, išsiskyrę. Prižiūrėję ar prižiūrintys savo senelius, tėvus, uošvius, anytas. Tai – realūs žmonės su realiomis istorijomis. Balansuojantys ant finansinės, fizinės, o svarbiausia – emocinės ribos. Buhalteriai, vadybininkai, pardavėjos, direktorės, staiga tapę psichiatrais, „gebančiais“ pasirūpinti sunkiais psichiniais ligoniais.