„Bepigu jiems ten, turi viską“ – šitas bukas sakinys yra ypač lietuvių dievinamas, kai jie kalba apie Šveicariją. „Bepigu jiems ten, kai jie tuose savo turtuose skęsta“, – pagiežingai per dantis košia tūlas lietuvis ir nueina oriai toliau savo kančios kentėti.
O ypač kančią Lietuvoje kenčia amatininkai, na, kitaip tariant – paprasti lietuviški darbininkai, mokantys šiek tiek šlifuoti, atbulomis rankomis susukti vieną kitą varžtą ar sudėti parketą – šleifai, kreivai, „abilekaip“, kaip sako aukštaičiai.
Kenčia jie tą savo nepakeliamą kančią, tačiau kenčia ne tyliai, kaip kančiai kęsti ir priklausytų, o garsiai stenėdami, vos pavilkdami savo kaip balionas išsipūtusį ego. „Ego??“ – nu bet tai was ist das, paklaustų tūlas „pasikėlęs“ lietuviškasis darbininkas, mat jo žodynas toliau jievro rubliai, jievrikai ar euro pinigai netraukia.
Tiesa, tokio darbininko skurdžiame žodyne svarbiausią vietą užima šitasai derinys: „man neapsimoka“. Lietuviškam darbininkui neapsimoka niekas: dėl toookio objekto jis net kojos iš lovos nekeltų, dėl tooookio darbelio į penktą aukštą įrankius temptis – tu gal išprotėjai??? Dėl tooookio kambario per pusę miesto iki jūsų važiuoti???
Pašaipa balse, vartomos akys, pažvengimas, ai, gal geriau tiesiai šviesiai sakykim kaip yra: atviras pasityčiojimas iš mūsų ir mūsų pinigų – velkom tū lietuviška realybė arba sveiki atvykę į darbininkų pasaulį.
