Lietuviai norėdami pavydą sušvelninti, jį tarsi sumenkinti ir suteikti kažkokių gerųjų savybių, šiam reiškiniui priskyrė spalvas: kartais jie pavydi „juodai“, suprask, kad tau nerealiai pasisekė, taip norėčiau ir aš; baltas pavydas yra apskritai „geruolis“, signalizuojantis, kad tokiu pavydu pavydėdamas jūs priešpriešais stovinčiajam linkite tik gero.
Kartais dar mes pavydime „pačiu geriausiu pavydu“, na, o tikriausiai kažkam pavydėdami „pačiu blogiausiu pavydu“ mes tai diplomatiškai nutylime? Juk jei egzistuoja „gerasis“, tai šalia jo kažkur turi būti ir „blogasis“ pavydas.
Vokiečiai pavydėdami net „pageltonuoja“, šveicarai pavydą laiko bendra tautos yda, kuri yra ypač plačiai paplitusi, o prancūzai pavydą priskiria vienai blogiausių žmogaus charakterio savybių.
