Tai turėjo paaiškėti jau seniai – pakanka pažvelgti į visus tuos vaizdus, persmelktus pažeminimo, skausmo ir kančios simboliais. Įsigalėjus „vaidmenų per lovą“ praktikai Holivude, idėja, kad mados modelis taip pat tampa tik veidrodžiu fotografo tamsiems instinktams, atrodė pernelyg akivaizdi, kad būtų rimčiau nagrinėjama. O gal pernelyg nepatogi, turint omenyje, kad tie vaizdai atspindėjo ir mūsų pačių troškimus. Tapimas seksualiniu objektu tapo tarsi privaloma priėmimo į glamūrinį pasaulį kaina. Tai atrodė naudinga visiems, dirbantiems mados hierarchijoje – bet tik tol, kol modeliai tylėjo. Niujorkas tiesiog užtvindytas stilingomis nuotraukomis, bet ar kada nors susimąstėte, kaip jos visos atsirado? Aš apie tai nesusimąstydavau, kol prieš daugelį metų nepradėjau dirbti kūrybos direktore, atsakinga už mados reklaminius skelbimus. Įmonės, kurioje dirbau, biblioteka turėjo tūkstančius žurnalų. Ištisus mėnesius varčiau tuos senus numerius, ieškodama naudingų idėjų planuojamoms reklamos kampanijoms. Šio proceso metu susipažinau su blogiausiomis vizualinėmis šio žanro klišėmis: be jokios priežasties iš džiaugsmo šokinėjantys žmonės, modeliai šiek tiek pravertomis lūpomis spoksantys „šiek tiek į tolį“, visų rūšių čiabuviai kaip kontrastas aukštoms liesoms blondinėms. (Taip pat žiūrėkite: nuogi žmonės medžiuose, nevaržomas lesbietiškumas, baltaodės poros nesibaigiančiame Safari, ant grindų tarsi lėlės be kaulų išsidraikę kūnai.) Mados fotografijos formulė, panašu, rėmėsi tabu identifikavimu, po to jų griovimu, prieinant ribas ir jas dažnai peržengiant. Jei vaizduojamos fantazijos bent kiek neatsiduodavo absurdu ar beskonybe, atrodė, kad tokie vaizdai tiesiog neatliko savo darbo.
Mano bosas, kuris žurnale užėmė aukštas pareigas ir išmanė visą virtuvę, kartais vertindamas mano surinktus nuotraukų koliažus sakydavo, jog „tai ne mada“. Kiek tada supratau, tai reiškė, jog, jei modelis atrodo kaip sveika, laiminga arba stipri moteris, vaizdas yra priskirtinas „gyvenimo būdo“ kategorijai. „Mada“ turėjo būti kažkas provokuojančio, alsuojančio pavojumi. Mes dažnai vartodavome žodį „suktas“ – ir nepasakyčiau, kad jame slypėjo daug ironijos ar susirūpinimo dėl moralės. Mums reikėjo sukelti geismą – baimingą jaudulį dėl nežinomybės. Mes vartodavome žodį „nesveikas“ kaip komplimentą.
