Nuėjusios sudėtingą kelionę nuo nežinios, ką su jomis daryti, ir bandymų pagrįsti šeimininko genialumą, iki vieno „gabalėlio“ eksportavimo į Berlyną tyrimams ir svarbiausios užimamos vietos smegenų panteone – Lenino smegenų istorija atskleidžia sovietinės Rusijos politinių kuluarų užkaborius ir ideologinius žaidimus.
Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 24 d. po lemtingu tapusio ketvirto insulto. Keletą metų sunkiai sirgęs ir apleidęs politinius reikalus, bolševikų revoliucijos priežastis ir autorius vis daugiau laiko praleisdavo su partijos generaliniu sekretoriumi, visų nemėgstamu Josifu Stalinu.
Stalino rūpestinga priežiūra, matomai, nebuvo Leninui prie širdies, todėl savo padiktuotame priešmirtiniame testamente ragino kuo greičiau pastarąjį atleisti iš užimamų pareigų, kol nebuvo per vėlu. Deja, sunkiai sergantis vadas išreikšdamas savo politinius pageidavimus neigiamai atsiliepė apie visus bolševikų partijos vadus, todėl Leninui mirus niekas neskubėjo viešinti, o juolab vykdyti jo paskutinės valios.
Šiandien nėra galutinai aišku, kam kilo mintis išsaugoti Lenino smegenis.
Šiandien nėra galutinai aišku, kam kilo mintis išsaugoti Lenino smegenis. Galbūt gydytojai atlikę tautos vado skrodimą ir nežinodami, ką daryti su tokios vertės vado organu, o galbūt iš baimės pasiūlė moksliškai ištirti genialias Lenino smegenis detaliau. Tokiu būdu smegenų marinavimas, visada buvęs išskirtiniu sovietinės valdžios gebėjimu, Lenino atveju įgavo tiesioginę išraišką.
