Filipinuose su prezidento Rodrigo Duterte palaiminimu buvo įvykdyta neteisėta egzekucija tūkstančiams žmonių, įtariamų narkotikų platinimu ir kur tas pats prezidentas grasina įvesti karo padėtį visoje šalyje. Vengrijoje ministras pirmininkas Viktoras Orbanas užgniaužė spaudos laisvę, padėjo praturtėti savo parankiniams ir įskiepijo žmonėms baimę ir neapykantą pabėgėliams. Lenkijoje Įstatymo ir teisingumo partija varžo aukščiausiojo teismo veiksmų laisvę. Net Italijoje, kurios vadovai vaizduoja imigrantus kaip blogį, kritikuoja Europos Sąjungą ir bičiuliaujasi su Steve'u Bannonu.
Tačiau kuo įdėmiau nagrinėjame pasaulinį trumpizmą, tuo labiau jo paplitimą aiškinančios teorijos prieštarauja nuomonėms, vyraujančioms JAV. Paprašykite komentatorių paaiškinti sukrėtimą, kuris taip pakeitė 2016 m. Amerikos politiką, ir jie greičiausiai paminės vieną iš dviejų veiksnių. Pirma – viduriniosios klasės pyktis, kurį kelia blogėjančios gyvenimo sąlygos ir dėl jų tariami kalta globalizacija. Antra – JAV baltųjų krikščionių, bijančių prarasti įtaką augant imigrantų bei rasinėms bei religinėms mažumoms priklausančių šalies gyventojų skaičiui, reakcija.
Tačiau šios teorijos situacijos nepaaiškina įtikinamai.
Nuosmukis? Kaip prieš keletą mėnesių šiame leidinyje pabrėžė Anne Applebaum, „Lenkijos ekonomika per pastarąjį amžiaus ketvirtį buvo stabiliausia Europoje. Net po pasaulinės finansų krizės 2008 m. šalyje nebuvo nuosmukio“. Per kelerius metus iki stebėtinos Dutertės pergalės 2016-aisiais Filipinai džiaugėsi tuo, ką mokslininkė Nicole Curato pavadino „fenomenaliu ekonomikos augimu“.
Rasinio-religinio pykčio teorija taip pat palieka daug neatsakytų klausimų. Dutertės ar Bolsonaro atėjimo į valdžią atvejais imigracija nevaidino reikšmingo vaidmens. Nepaisant ankstesnių neigiamų komentarų apie juodaodžius, išankstinės rinkimų apklausos parodė, kad Bolsonaro buvo populiarus tarp juodaodžių ir mišrių rasių brazilų. Rasizmas buvo dar mažiau svarbus Dutertės atveju.
