Netoliese pakrikę KGB pareigūnai – sovietų atsiųsti patarėjai, kuriuos „Stasi“ nuo seno vadino „draugais“ – buvo užsibarikadavę savo viloje, kur degino popierius. „Mes viską sunaikinome, – vėliau prisiminė vienas tų pareigūnų, Vladimiras Putinas. – Visus mūsų pranešimus, kontaktų sąrašus ir agentų tinklus... Mes deginome tiek daug, kad sprogo krosnis.“
Artėjant vakarui, grupė protestuotojų pasitraukė nuo „Stasi“ pastato ir pasuko KGB vilos link. Supanikavęs V.Putinas susisiekė su sovietų karine vadovybe Drezdene ir paprašė pastiprinimo. Jo nebuvo. „Tada mane apėmė jausmas, kad šalies nebėra. Kad ji išnyko, – po metų pašnekovui sakė V.Putinas. – Buvo aišku, kad Sąjunga serga. Ir ji sirgo mirtina liga, kuriai nėra vaistų – valdžios paralyžiumi.“ Jį ištiko visiškas šokas, kurio jis niekada nepamiršo.
Šimtams milijonų žmonių Berlyno sienos griūtis buvo didelė pergalė: tą akimirką žlugo nekenčiamos diktatūros ir prasidėjo geresnė epocha. Tačiau Drezdene dislokuotiems KGB karininkams 1989 metų politinės revoliucijos žymėjo jų imperijos pabaigą ir pažeminimo eros pradžią. Interviu metu V.Putinas grįžo į tą akimirką – akimirką, kai pastiprinimas nepasirodė – apibūdindamas ją kaip lūžio tašką jo paties gyvenime. Visai kaip ir Scarlett O'Hara, grūmodama kumščiu kraujo raudonumo dangui, V.Putinas, atrodo, tada prisiekė pašvęsti savo gyvenimą savo šalies šlovei atkurti.
