Net jei vien pamačius tokį antipatišką žmogų man susukdavo pilvą, vis tiek norėdavau jam atrodyti malonus. Stengdavausi bet kokia kaina būti draugiškas ir nekenksmingas, laukdamas, kol vienas iš mūsų galiausiai persikels gyventi kitur ar numirs. Bet viskas pasikeitė, kai sutikau savo žmoną, kuri mane išmokė subtilaus meno – turėti priešų.
Reikalas štai koks: įprastomis aplinkybėmis, santykiams rutuliojantis, jūsų gyvenimas po truputį susilieja su jūsų antrosios pusės gyvenimu. Susidraugaujate su vienas kito draugais. Jūsų atskiros šeimos tampa bendra didele šeima (kiek tai pageidautina ar įmanoma). Jūs mylite ir dalijatės džiaugsmais, ir liūdite dėl antrosios pusės pralaimėjimų, praradimų ir sielvarto. Visa tai – plačiai žinomi ir savaime suprantami dalykai.
Retai išsakoma tiesa yra tai, kad kartu su didėjančiu draugų ratu, pakvietimais į vienas kito darbo vakarėlius ir įrėmintais drauge aplankytų koncertų plakatais pamažu įgyjate ir platesnį priešų asortimentą. Tiksliau, santuokiniu būdu įgytų priešų. Bjaurūs vaikystės laikų pašaipūnai. Atitolę geriausi draugai. Pasipūtėliai pusbroliai. Konkurentai darbe. Garsenybės, kurios nuvylė. Nedraugiški kaimynų šunys. Visi jie gali būti jūsų antrosios pusės priešai, o jei esate atsidavę, netrukus taps ir jūsų priešais. Nebūtinai iškart. Kai pradedate su kuo nors susitikinėti, neprivalote nekęsti tų žmonių, kurių nekenčia jūsų simpatija.
