Iki 2020 metų kovo vidurio, jei būtumėte manęs paklausę, ką manau apie vaizdo konferencijas, būčiau gūžtelėjusi pečiais. Turbūt viskas su jomis gerai? Dabar mano nuomonė šiek tiek pasikeitė. Su jomis tikrai ne viskas gerai. Jos yra siaubingos, jos yra tikrų tikriausias psichologinio kankinimo metodas ir aš jų labai nekenčiu, nekenčiu tiek, kad savo neapykantą jaučiu fiziškai, tarsi alerginę reakciją.
Šią alergiją sukelia ne mano profesinė patirtis: aš galiu prisiversti dalyvauti internetinėse diskusijose ir susitikimuose bei literatūros renginiuose (nors, atsiprašau, vis dėlto nedalyvausiu savo giminės kassavaitinėje laimingoje valandoje, kurią mano giminaičiai rengia per „Zoom“). Aš galiu planuoti į priekį ir susitvarkyti su tuo visas jėgas atimančiu, smegenis žudančiu išsekimu, apimančiu po dienos, praleistos daugiausia prie „Zoom“.
Mano neapykantą lemia tai, kad visą pavasarį teko padėti savo 5 metų sūnų Raffi mokytis virtualiai. Ir turėsiu tai vėl daryti rudenį, kai jo darželio ugdomoji veikla bus atnaujinta tik iš dalies, o galbūt ir vėl vyks vien tik nuotoliniu būdu.
