Daugelis įtakingiausių mūsų redaktorių ir žurnalistų elgiasi taip, tarsi taisyklės, galiojusios ankstesnių Amerikos prezidentų valdymo metu, tebegaliotų ir dabar. Bet juk šis prezidentas yra kitoks, taisyklės yra kitokios ir jei skubiai neprisitaikys, spauda taps dar viena institucija, neatlaikiusia lemiamo spaudimo.
Tam tikra prasme žiniasklaidos priemonės kartoja buvusio specialiojo patarėjo Roberto Muellerio klaidą. Savo knygoje apie R.Muellerio tyrimą, „True Crimes and Misdemeanors“ (ir straipsnyje, kurį publikavo „New Yorker“) Jeffrey Toobinas teigia, kad tragiškas R.Muellerio trūkumas buvo jo savotiškas anachronistinis idealizmas, kuris turėjo tokį pat poveikį, kaip naivumas.
R.Muelleris žinojo etikos standartus, kurių laikėsi pats, ir kurių laikytis reikalavo savo komandos. Jis nesuprato, kad žmonės, su kuriais jis susidūrė, etikos standartus laikė visišku niekalu. R.Muelleris neįsivaizdavo, kad posėdžiaujantis generalinis prokuroras tyčia neteisingai pateiks jo pranešimą – būtent tai Billas Barras ir padarė.
R.Muelleris vengė tiesioginės konfrontacijos ir nenorėjo pasirodyti „žvejojąs įrodymus“ todėl jis niekada nesikalbėjo su D.Trumpu – nei tesime, nei apskritai. D.Trumpas, B.Barras ir jų komanda šį sprendimą įvertino kaip silpnumo požymį, kuriuo galėjo pasinaudoti.
Kažkas panašaus dabar vyksta su daugeliu žiniasklaidos atstovų.
