– Rūta, aš norėčiau pradėti nuo Jūsų teatrologinės patirties. Jūs gi mokėtės teatrologijos ne šiaip kur nors, o gerame institute. Papasakokite, ko ten išmokote?
– Baliavoti išmokau.
– Tikrai? O iki tol nemokėjote?
– Ne. Aš, matot, kadangi esu iš dvynukių, tai mano sesuo buvo gražuolė ir baliauninkė, o aš buvau visą laiką sesutė su akiniais.
– Tai judvi – ne monozigotinės dvynės, ne identiškos?
– Ne. Ji gavo viską: visą grožį, visus talentus, visa kita, o aš buvau pilka pelytė, tokia silpnos sveikatos, neįdomi, jokių bernų neturėjau. O nuvažiavus į Maskvą sesers šalia nebebuvo, aš – mergina iš Pribaltikos, na ir prasidėjo... Tiek kavalierių turėjau, kad atsiėmiau už visą savo sužalotą vaikystę.
– O kaip sumąstėte ten stoti? Kas traukė – Maskva ar?..
– Norėjau išvažiuoti iš tėvų ir pabėgti iš provincijos. Negalėjau gi tada važiuoti į Angliją studijuoti, vienintelė galimybė buvo įstoti Maskvoje arba Leningrade.
– Tai galėjote – į Lomonosovo universitetą, fizikos mokytis...
– Galėjau, bet, matote, teatras tada buvo itin svarbus. Per spektaklius pagal Marcinkevičiaus poemas galėjai pasakyti viską, ko jis nepasakė per literatūrą ir taip toliau. Teatras tarybiniais metais buvo bažnyčios pakaitalas.
– O Jūs jau tada turėjote ką pasakyti?
– Ne, nebūtinai, ką pasakyti. Turėjau ką pajausti, ką suprasti. Aš juodai nekenčiau tos tarybinės santvarkos. Gaudavom knygų – ir Orwello, ir Solženicyno, – mamai paskambindavo ir sakydavo: „Čemodanas atvažiavo.“ Tada ji žinodavo, kad reikia nueiti pas kažką ir vienai nakčiai gauti čemodaną. Ji perskaitydavo, aš perskaitydavau per naktį, ir perduodavo čemodaną toliau – buvo toks kanalas. Tai išsilavinimo šiek tiek gavau. Mes namuose neturėjome televizoriaus, tai visą laiką skaitydavome: nuo graikų mitų iki čemodano.
