Pavasario pabaigoje suintensyvėjo sovietinę vadovybę pasiekiančių pranešimų srautas apie smunkančią Baltijos šalyse dislokuotų dalinių drausmę, ypač pašlijusią pasklidus žiniai apie artėjančią rotaciją, Vakarų Europoje susiklostė viso pasaulio dėmesį prikausčiusi situacija, dėl kurios, kaip galima spręsti pagal išslaptintų sovietinių karinių dokumentų turinį, Baltijos šalių karinės okupacijos planas buvo parengtas per mažiau nei dvi pirmas birželio savaites.
Pradėkime nuo chronologinės įvykių sekos
1940 m. gegužės 24 d. sovietų ambasadorius Lietuvoje N.Pozdniakovas pranešė Maskvai, kad balandžio 24 d. (t.y. prieš mėnesį!) iš posto pabėgo tankistas Nosovas su šautuvu.
Gegužės 18 d. pabėgo kitas tankistas Šmagonecas. Nors sovietinė karinė vadovybė neprašė sovietinių diplomatų pagalbos ieškant dezertyrų, stengėsi susitvarkyti savo pajėgomis ir padedant Lietuvos policijai, Pozdniakovas buvo įsitikinęs, kad Lietuvos valdžia bėglius slepia. Maždaug tokio turinio nota, papildyta kaltinimais, neva tai yra „atskirų Lietuvos organų provokaciniai veiksmai“, Lietuvos ambasadoriui Maskvoje buvo įteikta gegužės 25 d., šeštadienį.
Gegužės 26 d. (sekmadienio!) vakarą Lietuvos ambasadorius Maskvoje atsakė, jog visos šalies institucijos yra pasirengusios atlikti išsamų tyrimą dėl iškeltų kaltinimų. Nors dingusieji sovietiniai kariškiai Šmagonecas ir Pisarevas gegužės 27 d. kažkokiu būdu jau pasirodė esą grįžę į savo dalinius, visgi tai nesukliudė į Kauną tos pačios dienos ryte atvykusiam sovietų gynybos komisaro pavaduotojui A.Loktionovui susitikime su Lietuvos užsienio reikalų ministru J.Urbšiu pareikšti pasipiktinimo dėl „su sutarties įsipareigojimais nederančio“ Lietuvos elgesio. Sovietų vadovybei nekilo jokių suvokimo problemų dėl to, jog balandį neva dingęs tankistas Nosovas tiesiog išnyko – paaiškėjo, kad tokio tankisto apskritai nebuvo, o jo vietą užėmė ne dingęs, bet grįžęs Pisarevas.
Paaiškėjo, kad tokio tankisto apskritai nebuvo.
Sunku vertinti, ar gegužės 27 d. vizito metu A.Loktionovo išsakytos pretenzijos Lietuvai, esą nesilaikančiai Savitarpio pagalbos sutarties nuostatų, buvo padiktuotos dėl rimtesnių įtarimų, ar tai buvo tik derybinė pozicija, siekiant pasigerinti savo padėtį aptariant kitus klausimus. Antrosios hipotezės naudai byloja tai, kad, be išreikštų pretenzijų ir priimtų Lietuvos pusės patikinimų, jog šalies teisėsauga dės visas pastangas išsiaiškinti raudonarmiečių dingimo aplinkybes, susitikimo metu šis klausimas daugiau nebuvo aptariamas.
Pretenzijas dėl sovietinių kareivių grobimo sovietai pateikė tik Lietuvai. Estijai buvo pritaikytas kitoks scenarijus – buvo apkaltinta netinkamomis nuotaikomis. Sovietų oficiozo „Pravda“, gegužės 28 d. publikacijoje „Politinės nuotaikos Estijoje“ pastaroji buvo apkaltina besilaikanti antivokiškos politikos bei remianti Angliją, Prancūziją ir tuo metu Vokietijos baigiamą okupuoti Norvegiją, laikanti Vokietijos įsiveržimą į Belgiją, Daniją ir Nyderlandus agresija ir t.t.
Pirmieji tokios publikacijos poveikį pajuto tuo metu Maskvoje vykusioje Estijos knygų mugėje buvę šios šalies atstovai, kuriems „dėl pasikeitusios savo sovietinių kolegų laikysenos“ teko nedelsiant grįžti namo.
Latvijai sovietai jokių pretenzijų nepateikė.
Labai įdomu yra tai, kad Latvijai sovietai jokių pretenzijų nepateikė.
Siekdama mažinti įtampą, Lietuvos vyriausybė gegužės 27 d. sudarė komisiją SSRS kaltinimams ištirti. Komisija savo išvadose pripažino, kad kaltinimai Lietuvai sulaužius sutartį buvo visiškai nepagrįsti.
Sureguliuoti dingusių sovietų kariškių paieškos klausimo birželio 7 d. Maskvoje apsilankė Lietuvos ministras pirmininkas A.Merkys. Jam V.Molotovas pateikė naują kaltinimų paketą dėl nelojalaus elgesio SSRS atžvilgiu, karių grobimų ir kitų neįvardytų provokacijų, pernelyg dažnų šaulių susirinkimų, sovietų karinių dalinių pasamdyto vietos personalo areštų ir t.t. A.Merkio paaiškinimai buvo atmetami, o pagrindiniu kaltininku sovietų pusė matė „politinę policiją“ – Valstybės saugumo departamentą.
Įdomu tai, kad nelojaliu elgesiu kaltinamam A.Merkiui ir kartu atvykusiam užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui sovietų pusė taip pat surengė plačią kultūrinę programą, vežiojo į parodas, spektaklius ir kt.
