Tos dienos pasibaigė, bet apsisprendimas renkantis, kokią laidą ar filmą žiūrėti, tapo dar sudėtingesnis. Anksčiau kabelinė televizija siūlė šimtus kanalų. Dabar kiekviena srautinio transliavimo platforma reikalauja, kad žiūrovai manipuliuotų skirtinga programine įranga skirtinguose įrenginiuose ir nuskaitytų transliacijas per „Hulu“, „Netflix“, „AppleTV +“ sąsajas, norėdami rasti ką nors, ką „verta žiūrėti“. „Blokbusteris“ miręs, tačiau emocinis jo pėdsakas ir baimė praleisti tai, kas „geriausia“, tebegyvuoja.
Tas pats modelis galioja nesuskaičiuojamai daugybei veiklų tiek darbe, tiek laisvalaikiu. Bet kokia vieta tapo tinkama bet kam. Kabinetas yra tinkama vieta el. paštui pasitikrinti, bet tam tinka ir lova arba tualetas. Televiziją galite žiūrėti ne tik svetainėje, bet ir automobilyje ar kavinėje, paversdami šias erdves improvizuotais kino teatrais. Nusipirkti maisto produktų galima naudojantis programėle, laukiant, kol prasidės vaikų spektaklis.
Tokie įpročiai tarsi suspaudžia laiką, tačiau jie taip pat keičia erdvę. Niekur nebesijaučiame ypatingai, o bet kokioje vietoje tampa įmanoma bet kokia veikla, tiek maloni, tiek varginanti. Kai įmanoma tiek daug padaryti iš namų, kam apskritai kelti koją laukan?
