Supraskite mane teisingai – aš nesu už vyrus-verktinius. Nesu ir už vyrus gėles ir man pasibaisėtinai atrodo moterys, norinčios iš vyrų pasidaryti pliušinius žaisliukus. Beje, tas pats galioja ir atvirkštiniam variantui – už pavadėlio vedžiojamoms moterims-pakabukams. Tačiau šiandien apie vyrus.
Kai mes kalbame apie smurtą, mes kalbame apie fizinius veiksmus. Vartodami sąvoką „smurtas“ omenyje mes turime mėlynes po akimis, išmuštus dantis, sulaužytus kaulus, mat mes esame tokia „arba-arba“ tauta, krypstanti į kraštutinumus. Arba daužo, arba myli. O dažniausiai – tik daužantis gali mylėti. Na, taip mums sakė mūsų tėvai, o mes ėmėme ir patikėjome.
Tiesa, jie mums nieko apie daužomus vyrus nesakė, mat tokių tiesiog negalėjo būti. Jei ir kildavo kam kokių įtarimų, tai toks dėdė Jonas ar dėdė Petras gaudavo antspaudą „lepšis“ ir viskas tuo baigdavosi. Jį talžanti jo žmona žinojo – „jos lepšis“ tikrai niekam nesiskųs, juk mieloji giminė per eilinį balių ne tik, kad jo neužstos, bet ir patys, it maitvanagiai supuls prie skurdžių jo savivertės likučių ir juos pasimėgaudami ištąsys kas kur.
