Mano mama, pilietinių teisių aktyvistė, septintajame dešimtmetyje išgyveno FTB žvalgybinę programą, skirtą aktyvistams sekti. Būdama antros kartos juodaodžių aktyvistė, jaučiuosi pavargusi nuo policijos šnipinėjimo.
Birželio mėnesį, vykstant masiniam protestų judėjimui prieš vis labiau visuomenę skaudinančias juodaodžių žūtis nuo policijos pareigūnų rankos ir tuo pat metu siaučiant koronaviruso pandemijai, nuo kurios ypač nukentėjo juodaodžiai, IBM paskelbė nuostabą sukėlusį pranešimą, kad nebepardavinės, nebetirs ir neplėtos veido atpažinimo technologijų.
„Amazon“ ir „Microsoft“ taip pat paskelbė pranešimus, kad neparduos veido atpažinimo paslaugų ar produktų valstybinėms ir vietinėms policijos įstaigoms, kol laukiama visos šalies mastu galiosiančių reglamentų.
Aktyvistams raginant technologijų įmones nutraukti ryšius su teisėsaugos institucijomis, veido atpažinimo technologijas plėtojančios kompanijos, atrodo, imasi gera valia pagrįstos iniciatyvos. Tačiau gali būti, kad tas kompanijas, kurios nusprendžia nepardavinėti šių prieštaringai vertinamų produktų, labiau motyvuoja kruopštus finansinės ir viešųjų ryšių rizikos apskaičiavimas, o ne susirūpinimas juodaodžių gyvybėmis.
JAV policijos pareigūnai juodaodžius žmones nužudo daugiau nei du kartus dažniau nei baltuosius, o Mineapolyje, kur gegužę policininkas nužudė George'ą Floydą, pareigūnai septynis kartus dažniau naudoja jėgą prieš juodaodžius nei prieš baltuosius.
Tačiau XXI a. policijos smurtas neapsiriboja vien fizine jėga. Nors nežinome, kokiu mastu jis vykdomas, yra realių įrodymų, kad slaptas juodųjų aktyvistų ir žurnalistų stebėjimas, pasitelkiant modernias technologijas, padeda vykdyti žiaurią policijos veiklą.
