Šiaip ar taip, vaizdelis dinamiškas ir gana romantiškas. Na, o apokaliptinį klimakso vaizdelį mes jau piešiame kiek kitaip: nusmurgusi boba, kalnas neaiškaus plauko antiklimaksinių piliulių ir jau panaudotų servetėlių, mat ta moteriškė bus būtinai išraudusi ir prakaituojanti, žodžiu, nebesileiskime į detales – paveikslas tikrai nekoks ir estetinio pasitenkinimo nekeliantis. Juoba, kad su vidutinio amžiaus krize dažnai yra siejama nauja pradžia, o su klimaksu – niūri visa ko pabaiga.
Klimaksais mes švaistomės labai lengvai ir noriai: vos tik kokia pusamžė moteris yra, anot mūsų, ne nuotaikoje ar elgiasi ne pagal mūsų norus, mes jai lengva ranka pripaišome „klimaksą“. Bjauraus, nesukalbamo būdo moteris bus išvis pastovi „klimaksinė“, o moters lyg tarp kitko paklausti, kad „gal jai jau klimaksas“, mūsuose net nėra laikoma blogu tonu. Mat mes visada turime išeitį – jei kuri jautresnė ir įsižeis, mes ją tuojau pat mums įprasta pasyviai agresyvia forma galėsime pašiepti: tu ką, jau visai juokų nebesupranti.
O metu klimaksas atsėlina nepastebimai...
