Mūsų kolega Barry Posenas neseniai rašė, kad gerų naujienų yra: „Bent jau pandemijos metu ir tikriausiai dar keletą metų po jos karo tarp didžiųjų valstybių tikimybė mažės, o ne augs.“ Nors gali būti, kad B.Posenas teisus teigdamas, jog naujojo koronaviruso sukelta liga COVID-19 sumažins įprastinio karo tarp didžiųjų pasaulio valstybių riziką, tačiau bendresnė mintis, kad pandemijos skatina taiką – kaip galima spręsti iš B.Poseno rašinio pavadinimo – yra ne klaidinga, bet net labai klaidinga.
Tokia viltis – tai pasenusio suvokimo, kas yra konfliktas ir iš kur kyla grėsmė valstybės stabilumui ir žmonių gerovei, likutis.
Taip yra todėl, kad taikos priešingybė yra smurtas ir nestabilumas, ne tik tarpvalstybinis karinis konfliktas. Kaip pastarosiomis dienomis pamatė JAV, visuomenės sveikatos krizė gali išryškinti nelygybę ir prisidėti prie vidaus neramumų. JT generalinis sekretorius António Guterresas kaip tik neseniai perspėjo Saugumo tarybą, kad pandemija kelia didelę grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui.
Taika tiek valstybėms, tiek tautoms reiškia ne tik karo tarp šalių nebuvimą, bet ir konflikto, keliančio pavojų gyvybei, bendruomenėms ir institucijų bei režimų stabilumui, nebuvimą. Jau dabar augantis mirčių skaičius ir didesnis nestabilumas aiškinami smurtinių nusikaltimų, valstybių vykdomų represijų, terorizmo ir pavienių politiškai motyvuotų smurto atvejų augimu, o ne įprastų karų gausa. Jei taikai reikalingos stabilios vyriausybės, kurios konfliktus išsprendžia be smurto ir užtikrina savo gyventojams saugumą bei atlieka kitas pagrindines funkcijas, tada COVID-19 jau pradėjo taikos eroziją visame pasaulyje.
