Mokslininkai ir politikos formuotojai ilgą laiką siekė išsiaiškinti, kas verčia žmones tęsti kovą, kai padėtis atrodo beviltiška, ir, jei reikia, atiduoti savo gyvybę.
Tradiciniai paaiškinimai, pagrįsti racionalaus pasirinkimo teorija arba besiremiantys psichikos anomalijomis, iš esmės nesugebėjo paaiškinti, kas motyvuoja ekstremistinių sukilėlių judėjimus. Tačiau Clapperis neteisus teigdamas, kad valia kovoti yra neišmatuojama. Iš tikrųjų, remiantis kultūrinių ir psichosocialinių veiksnių deriniu, galima nuspėti, kas yra pasiryžęs kovoti ir mirti. Žmogaus smegenų tyrimai rodo, kad žmonės kovoja, kai kyla grėsmė jų šventoms vertybėms, t. y. tokioms vertybėms, kurios apibrėžia jų tapatybę ir kurios negali būti paminamos.
Oksfordo universiteto padalinys „Artis International“, bendradarbiaudamas su kitais universitetais, atliko seriją tyrimų, kurių metu tirtos Irako kovotojų ir ekstremistų iš Ispanijos smegenys, ir nustatė, kad tuos, kurie labiausiai pasiryžę aukotis, aršiai kovoti ir mirti, motyvavo šventos vertybės, ir kad tokie žmonės vengia detalizuotų samprotavimų.
Dar reikšmingesnis politikams, siekiantiems užkirsti kelią radikalėjimui ir su juo kovoti, yra atradimas, kad socialinė ir politinė atskirtis didina sakralinių vertybių svarbą ir netgi skatina žmones sakralizuoti ne šventas vertybes, didindama žmonių norą už jas kovoti ir mirti.
