Priminsime: pirmojo lietuviško palydovo kūrimas prasidėjo kaip nacionalinis projektas, tačiau dėl neįvardijamų nesutarimų tarp palydovo kūrėjų jie skilo į dvi grupes. Viena grupė, kūrusi „LitSAT-1“, palaikė glaudžius santykius su Kauno technologijos universitetu ir Lietuvos kosmoso asociacija, kitoje barikadų pusėje atsidūrė Vilniaus universiteto globojama komanda, kurioje pirmais smuikais grojo tuo metu dar visai neseniai iš stažuotės NASA grįžę studentai – Vytenis Buzas ir Laurynas Mačiulis. Jų palydovas vadinosi „LituanicaSat-1“.
Trintis tarp šių dviejų grupių pavirto daugiau lenktynėmis, nei partneryste siekiant garsinti Lietuvą. Bet jeigu kas nors tikėjosi aiškios pergalės, tai tokios nebuvo. Laimėtojų, kurie galėtų pasiskelbti pirmais, negalėtų nustatyti net fotofinišas. 2014 m. sausio 9 dieną abu palydovai ta pačia įmonės „Orbital Sciences“ raketa „Antares“ buvo iškelti į kosmosą ir nugabenti į Tarptautinę kosminę stotį, o tų pačių metų vasario 27 dieną iš TKS į atvirą kosmosą buvo išleisti iš to paties konteinerio, vienu metu.
Jau visai netrukus į kosmosą kilo ir vienos iš pirmosiose lenktynėse dalyvavusių komandų sukurtas palydovas „LituanicaSat-2“. Na, ir oficialiai vikipedijos bei kiti pasauliniai palydovų skaičiuotojai ties tuo ir apsistojo: nurodoma, kad į kosmosą buvo iškelti 3 lietuviški palydovai.
Tik tie palydovų skaičiuotojai nemini nedidelės smulkmenos. „LituanicaSat“ kūrusi komanda įsteigė įmonę, kuri ėmėsi gaminti palydovus pagal užsakymą ir šiuo metu kosminės raketos greičiu plečiasi. Net nežinia, kas svarbiau – ar tai, kad prieš mėnesį į kosmosą pakilo jau iš viso septintas lietuviškas kosminis palydovas (iš kurių keturi buvo komerciniai kitų bendrovių užsakymai), ar tai, kad lietuviškas kosminis startuolis Jungtinėje Karalystėje statys gamyklą ir samdys net 400 specialistų.