Tarp dviejų šalių – Prancūzijos ir Šveicarijos – įsikūrusi garsioji Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (CERN) visuomenės akyse – ypatinga vieta, kur dirba garsiausi pasaulio mokslininkai ir gimsta nauji atradimai. Tokie kaip Higso bozono dalelė, kurios atradėjai 2013 metais pelnė fizikos Nobelio premiją.
Nors populiarioje Davido Browno knygoje „Dievai ir demonai“ aprašyta mįslinga istorija, prasidedanti CERN, visuomenės akyse suteikė šiai mokslo organizacijai mistiškumo, iš tiesų ten nuvykus jokios paslaptingos auros nesijaučia.
Pagrindinė CERN teritorija labiausiai primena tarpinį variantą tarp prestižinio universiteto miestelio, prisipildžiusio jaunuolių iš viso pasaulio ir pirmyn atgal grupėmis zujančių turistų, bei garsiųjų Silicio slėnio (JAV) technologijų įmonių.
Patekti į teritoriją pro apsaugos darbuotojų postą Ženevoje galima tik su leidimais, o pirmas dalykas, kuris nustebina įvažiavus į pagrindinę CERN teritoriją – dydis.
80 ha teritorijoje, prilygstančioje pusei Vingio parko, įrengti transporto eismą reguliuojantys žiedai ir čia reguliariai kursuoja vietiniai autobusai, kuriais darbuotojai ne tik vyksta iš vienos teritorijos pusės į kitą, bet ir gali važiuoja į Ženevos oro uostą bei kelis Prancūzijoje įsikūrusius CERN padalinius.
Šioje teritorijoje sutelpa biurai, laboratorijos, keli viešbučiai, du restoranai, talpinantys po 800 žmonių, bankas, paštas, medicinos punktas, autoservisas, muziejus, sporto salė ir net nuosava gaisrinės stotis.
Atvykus į CERN vilioja vaizdas ir už tvoros – aplinkui driekiasi vynuogynai, o iš dviejų pusių CERN įrėmina kalnai, žiemą ir ankstyvą pavasarį pasipuošiantys snieguotomis viršūnėmis.
Kelerius metus gyvendama Prancūzijos miestelyje, įsikūrusiame prie pat CERN, šiame mokslo židinyje lankiausi bent kelis kartus per savaitę. Ir kiekvieną kartą čia užsukus mane labiausiai džiugindavo tarptautiškumo dvasia – šioje mokslo organizacijoje darbuojasi mokslininkai iš viso pasaulio, tad kaskart atvykus gali suskaičiuoti aplinkui skambant keliolika pasaulio kalbų.
Iki pasaulinės pandemijos, dėl kurios darbuotojams persikėlus dirbti į namus neišvengiamai ištuštėjo ir CERN teritorija, gyvenimas čia virdavo net ir po darbo valandų.
Teritorijoje veikia kelios dešimtys skirtingų laisvalaikio būrelių darbuotojams ir jų šeimos nariams – vaikų žaidimų kambarys, į kurį kelis kartus per savaitę rinkdavosi darbuotojai ar jų sutuoktiniai su mažais vaikais, šokių, buriavimo, slidinėjimo, jogos, automobilių, alpinizmo, taip pat organizuojami kalbų kursai, kur mokoma nuo prancūzų, ispanų iki kinų kalbos.
Šimtas metrų po žeme
Tačiau svarbiausia, įdomiausia ir sunkiausiai – net ir prieš pandemiją – aplankoma CERN dalis slypi po žeme. Tai šimtas metrų po žeme tarp Šveicarijos ir Prancūzijos besitęsiantis 27 kilometrų žiedinis tunelis, kuriame įrengtas 6,6 mlrd. eurų kainavęs Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (angl. Large Hadron Collider, LHC).
Greitintuve beveik šviesos greičiu dviem priešingomis kryptimis skrieja protonų spinduliai, kurie susiduria keturiose vietose – eksperimentuose.
Pustrečių metų CERN dirbantis lietuvis programuotojas Andrius Kirilovas 15min paaiškino, kad būtent šių susidūrimų metu ir gimsta naujos dalelės, kurias tyrinėja viso pasaulio mokslininkai.
„Greitintuve skrieja dalelės, protonai, kurios pagreitinamos beveik iki šviesos greičio ir sumušamos kaktomuša viena su kita. To susidūrimo metu ir susikuria naujos dalelės. Greitintuve įrengti keturi detektoriai, kurie yra tarsi didelės ir sudėtingos fotokameros, kurios fiksuoja, kas atsitinka po dalelių susidūrimo. Mokslininkai studijuoja naujas susikūrusias daleles, jų savybes, o vienas iš didžiausių atradimų, atliktų CERN – vienos konkrečios dalelės Higso bozono, kuris patvirtina Higso iškeltą teoriją apie Higso lauką, atradimas“, – pasakojo A.Kirilovas.
Greitintuve skrieja dalelės, protonai, kurios pagreitinamos beveik iki šviesos greičio ir sumušamos kaktomuša viena su kita. To susidūrimo metu ir susikuria naujos dalelės, – pasakoja A.Kirilovas.
Išties, 2012 metais, praėjus vos trejiems metams po greitintuvo paleidimo, išanalizavus gautus duomenis fizikai patvirtino iki tol tik teorijoje aprašytos elementariosios dalelės – Higso bozono – egzistavimą. Mokslininkai tikisi, kad analizuojant duomenis pavyks dar labiau priartėti prie visatos pažinimo ir tikisi naujų atradimų.
Lietuvis programuotojas atsakingas už vieno iš keturių detektorių –Kompaktiškojo miuonų solenoido (CMS) – duomenų kokybės monitoringą.
„Tai labai sudėtinga ir įdomu. Dėl techninių priežasčių detektorius negali atrasti, ko neieško, todėl mes bandome patikslinti, ką žinome apie Higso bozoną. Įdomu ne tik naujų dalelių paieška, bet ir CERN vykstantys antimedžiagos tyrimai“, – atskleidžia A.Kirilovas.
Beje, iki pandemijos lankytojai galėjo aplankyti CERN teritoriją, tačiau jiems buvo draudžiama nusileisti į požeminį tunelį, kuriame driekiasi pats greitintuvas – čia patenka tik specialų leidimą turintys darbuotojai, kuriems durys atsiveria nuskenavus jų akių rainelę.
Tačiau tuo metu, kai greitintuvas laikinai išjungtas pusmečiui ar metams, lankytojai gali aplankyti eksperimentus – jau minėtus milžiniškus fotoaparatus, fiksuojančius dalelių susidūrimo metu gautus duomenis.
A.Kirilovui, kuris CERN taip pat iki pandemijos pradžios dirbo gidu ir kartais vesdavo ekskursijas lankytojams, įspūdingiausia vieta – CMS detektorius, prie kurio jis pats ir dirba.
„Jau pakankamai daug lankytojų nuvedžiau jį aprodyti. CMS įrengtas šimtas metrų po žeme, o jo dydis – kaip penkių aukštų pastato. Kiekvieną kartą ten nusileidus, nors ir daug kartų esu matęs, atrodo įspūdingai. Mačiau visus kitus detektorius, bet šitas gražiausias, nes sudarytas iš skirtingų sluoksnių“, – aiškino lietuvis.
Aplinkiniams įdomu, kaip pateko į CERN
Programuotojas A.Kirilovas – vienas iš keliolikos CERN dirbančių lietuvių. Pasak jo, šiuo metu su darbo sutartimis čia darbuojasi apie 12 lietuvių – dar 5 yra praktikos atlikti atvykę studentai.
Pats A.Kirilovas į CERN pirmą kartą prieš 2,5 metų taip pat atvyko atlikti praktikos, o netrukus po to sugrįžo jau kaip darbuotojas.
Prieš vykdamas į CERN, vieną prestižiškiausių mokslinių centrų visame pasaulyje, lietuvis turėjo labai didelių lūkesčių, kurie išsipildė su kaupu.
„Aplinkui mane dirba labai daug protingų kolegų, iš kurių kiekvieną dieną daug išmokstu. Smagu būti teisingoje ir skatinančioje aplinkoje. Vos atvykęs, per tris mėnesius, aš, programuotojas, sužinojau labai įdomių papildomų dalykų, ypač susijusių su fizika, kurie vyksta CERN“, – ką reiškia dirbti garsiausiame pasaulio mokslo centre apibūdina A.Kirilovas.
CERN aplinkiniams kelia didelį susižavėjimą, tad sužinoję, kur dirba A.Kirilovas, draugai ir net nepažįstami nepraleidžia progos pasiteirauti apie šią organizaciją.
„Nors Ženevos apylinkėse į CERN darbuotojus žiūri šiek tiek paprasčiau, Lietuvoje ar kitoje vietoje žmonės šią mokslo organizaciją laiko labai prestižine. Tad sužinoję, kur dirbu, aplinkiniai teiraujasi, ką mes darome CERN, kokiu būdu pavyko čia patekti. Net buvusi mokykla – Vilniaus Antakalnio gimnazija kviečia atvykti ir pristatyti, kuo užsiimu“, – prie tokio dėmesio jau priprato lietuvis.
Lietuvoje ar kitoje vietoje žmonės šią mokslo organizaciją laiko labai prestižine. Tad sužinoję, kur dirbu, aplinkiniai teiraujasi, ką mes darome CERN, kokiu būdu pavyko čia patekti, – sako A.Kirilovas.
Tiesa, dažną lankytoją, pirmą kartą užsukusį į CERN, nustebina ne pirmos jaunystės pastatai. Taip nutiko ir A.Kirilovui.
„Tikėjausi naujos ir prabangios aplinkos, blizgančių pastatų, bet atvažiavus pamatai, kad čia nėra taip viskas nauja ir prabangu, kaip tikėjaisi. Bet geriau pagalvojus, tai nėra blogai – pinigai, kurių mes neuždirbame, o surenkame iš valstybių narių naudojami geresniems tikslams nei aplinkos atnaujinimas – kad būtų galima priimti kuo daugiau žmonių“, – tokiai strategijai pritaria A.Kirilovas.