Nebemes į konteinerius?
Siūlymas jau dabar galvoti, kaip išplėsti taromatų funkcijas, kai senieji ateityje būtų atnaujinami ar įsigyjami nauji, nuskambėjo parlamente. Jau užregistruotos ir įstatymo pataisos dėl to.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ nariai Tomas Tomilinas, Kęstutis Mažeika ir Lukas Savickas ragina į užstato sistemą įtraukti stiklainius nuo įvairių maisto produktų – majonezo, padažų, uogienių, sriubų, marinuotų daržovių.
K.Mažeikos įsitikinimu, 0,5-0,7 litro ar net didesni stiklainiai tilptų į taromatus. Anot jo, kalbama tik apie maistinį stiklą, kuris grįžtų į perdirbimą.
„Tie, kuriems reikia taros, jau skundžiasi, kad nėra žaliavos, trūksta stiklo. Taromatai būtų šaltinis, nes žmonės į konteinerius stiklą išneša per pusę metų kartą, kažkur juos sandėliuoja. Tai jiems būtų motyvacija grąžinti į rinką“, – sakė parlamentaras.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė tokį siūlymą sukritikavo – esą neįvertintos nei užstato sistemos galimybės, nei tai, kaip veiktų atliekų konteinerių sistema, į kurią investuoti milijonai Europos Sąjungos (ES) lėšų.
„Iš tos sistemos išėmus stiklą, neaišku, kaip ji išgyvens ir ar nereikės grąžinti ES lėšų, gautų investicijoms“, – BNS aiškino ji.
Taromatus administruojančios įmonės „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas savo ruožtu patikino, kad stiklainių priimti į taromatus neįmanoma, nes tam jie nepritaikyti.
„Nebūtų įmanoma. Nė vienoje šalyje nėra dedami (į taromatus – red. past.) stiklainiai nei nuo majonezo, nei nuo kito maisto, – kalbėjo jis. – Jei tai būtų įmanoma ir paprasta, kažkurioje šalyje jau tai būtų padaryta, bet kažkodėl nėra.“
USAD aštuonių mėnesių rezultatai rodo, kad grąžinta per 91 proc. į rinką išleistų pakuočių – daugiau negu procentiniu punktu daugiau nei pernai tuo pat laiku.
Prie taromato gali būti netikėtumų
Teigdamas, kad nė vienoje šalyje į taromatus nededami stiklainiai nuo įvairių maisto produktų, G.Varnas suklydo. Užsienyje stiklainiai surenkami jau ne vienerius metus ir net ne vien nuo maisto.
Viena iš tokių šalių yra Vokietija, kur užstato sistema veikia jau beveik du dešimtmečius. Tiesa, ji yra labiau komplikuota nei Lietuvoje. Visų pirma dėl skirtingų taros kainų: už plastikinius vandens ir limonado butelius, skardines galima atgauti 25 ct, už standartinius alaus butelius – 8 ct, už stiklinius limonado, sidro ar įmantresnius alaus (pavyzdžiui, su daugkartiniu kamšteliu) butelius – 15 ct.
Bet tai nėra geležinė taisyklė – kartais taromatas gali maloniai nustebinti ir išmesti čekį su didesne suma nei tikėjaisi, kartais – visai nepriimti butelio (nes, pavyzdžiui, depozitas už jį nemokėtas arba taromatas visai nepriima jokio stiklo).
Kad nebūtų tokių malonių arba nuviliančių siurprizų, reikia patikrinti ant lentynos nurodytą kainą arba čekį, mat ne visa grąžintina tara pažymėta specialiu ženkliuku. Jei jo nėra ant skardinės arba plastikinio butelio, galima nesivarginti juos nešti iki taromato. O štai už alaus butelius paprastai galima atgauti tuos kelis centus, nors jie nežymimi.
Pirkimo čekis atskleidžia ne tik taros kainą, bet ir ar apskritai už ją reikėjo susimokėti. Tai ypač aktualu perkant jogurtą ir kitą maistą stiklainiuose arba stikliniuose buteliuose. Ant pastarųjų taip pat dažniausiai nebūna specialaus ženklo, todėl neapsižiūrėjus galima prarasti sumokėtą užstatą. Be to, ne visa stiklinė tara grąžintina.
Nuo jogurto iki valiklių
Bene populiariausias maisto produktas, kurio stiklinę tarą galima grąžinti, – jogurtas. Nors jis, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai parduodamas tradicinėje – plastikinėje – pakuotėje: mažesniuose ar didesniuose indeliuose, kibirėliuose po maždaug 1 kg.
Kai kuris jogurtas pilamas į 0,5 litro talpos stiklainius su užsukamais dangteliais (jie dažnai net taip ir vadinami – jogurto stiklainiai). Kaip ir pienas – į 1 litro talpos butelius (kai kurie pieno gamintojai yra pasirinkę ne tetrapakus, o stiklinę tarą). Jie kainuoja po 15 ct, kuriuos galima susigrąžinti tuščią stiklainį nunešus į taromatą.
Į stiklinius butelius, už kuriuos reikia sumokėti (ir paskui galima atgauti) 15 arba 25 ct, pilami ir įvairūs augaliniai gėrimai.
Mažesniuose stiklainėliuose, už kuriuos imamas 15 ct užstatas, parduodamas riešutų kremas (čia, čia), medus (čia, čia, čia), uogienė (čia, čia).
Tiesa, šių produktų lengviau rasti ne įprastuose prekybos centruose, o specializuotose ekologiškų produktų ar interneto parduotuvėse.
Medų, kaip ir Lietuvoje, taip pat parduoda patys bitininkai. Ištuštintą stiklainį galima atiduoti atgal – jis bus panaudotas naujam medui supilti.
Panašiai elgiasi ir tepamo sūrio, jogurto ar panašių produktų pardavėjai turguje. Šiaip už stiklainėlį reikia susimokėti, pavyzdžiui, 2 eurus, bet jį vėliau grąžinus galima atgauti pinigus arba išmainyti į naują norimo produkto porciją.
Pomidorų padažo ir kečupo galima rasti skardinėje, tetrapake arba buteliuose su užstatu. Tokiuose pat stiklainiuose parduodami ir konservuoti kukurūzai bei pupelės, įvairios kruopos (pavyzdžiui, lęšiai), ryžiai, milteliai avižų gėrimui gaminti.
Vėliau susigrąžinamas mokestis gali būti imamas ir už tokių produktų, kaip actas, aliejus, prieskoniai, kava (malta arba jos pupelės), arbata, stiklinę tarą.
Užstato sistema apima ir kai kurių valymo priemonių, net kosmetikos pakuotes. Šios koncepcijos pradininkė buvo bendrovė „Sea Me“. Jos asortimentą sudaro kremai, kūno losjonai, muilas, želė po deginimosi, indų plovikliai, valikliai ir pan. Visų priemonių, kurios parduodamos ir įprastuose prekybos centruose, pakuotės (net kremo indeliai) kainuoja po 50 ct, bet jas galima grąžinti – prie kasos arba į taromatą.
Už daugkartinio panaudojimo sistemą atsakinga įmonė garantuoja, kad šie indeliai ir buteliukai bus naudojami iki 30 kartų, o vėliau perdirbami į naujus.
Nėra užstato – daugiau šiukšlių
Beje, užstato sistema dar visai neseniai neapėmė didelės dalies taros, tad ši buvo tiesiog išmetama į šiukšliadėžę arba pakrūmę. Plastikiniai sulčių buteliai ir kai kurios (energinių gėrimų, alkoholinių kokteilių) skardinės buvo nemokamos. Kai kurie, juos ištuštinę, patingėdavo išmesti ar bent pastatyti ant šaligatvio ir šveisdavo, kur pakliuvo.
Vokietijoje užstato sistema veikia nuo 2003 m. Šiemet tvarka gerokai pasikeitė – kur kas daugiau skardinių ir butelių imti žymėti specialiu užstato ženklu. Visų pirma – vadinamieji vienkartiniai (kurių negalima panaudoti pakartotinai).
Taip pat skaitykite: Taromatai Vokietijoje: kaip bandžiau uždirbti iš „Vytauto“ butelių
Anksčiau tai, ar imamas užstatas, lemdavo butelių turinys. Nuo sausio tai siejama su pakuotės medžiaga. Dabar užstatas už vienkartinius butelius iki 3 litrų talpos ir skardines yra 25 centai, už stiklinius ir plastikinius butelius, kuriuos išplautus galima vėl panaudoti iki 50 kartų, – 15 centų, už alaus butelius – 8 ct (specialios formos – 15 centų).
Kuris variantas ekologiškesnis, priklauso nuo daugelio veiksnių. Stiklo gamyba reikalauja daug išteklių. „Tačiau daugkartinio naudojimo atveju tai neturi didelės reikšmės, nes butelis naudojamas daug kartų“, – pažymėjo Gerhardas Kotschikas iš Federalinės aplinkos apsaugos agentūros.
Kita vertus, tetrapakas gali būti tvaresnis nei stiklinė tara dėl trumpesnio transporto maršruto, be to, ji lengvesnė, tad išmetama mažiau teršalų.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
