Apsilankius kokios įmonės ar įstaigos biure, energingosios 61-erių metų R.Noreikienės akys pirmiausiai nukrypsta į jame išdėliotus baldus, kitas interjero detales. „Versmės“ sanatorija Birštone jau keletą metų išgyvena permainų etapą – atnaujinama ne tik sovietinius laikus menančių korpusų išorė, bet ir vidus, – tad visur pasižvalgius galima įžvelgti idėjų, kurias būtų galima perduoti statybininkams.
Pašnekovė neslepia – gyvena ji nesibaigiančio remonto nuotaikomis. Rodos, pandemija, sumažėjęs įsibauginusių COVID-19 klientų srautas turėtų užsukti investicijų kranelį, tačiau „Versmės“ direktorė mano kitaip – reikia išlaikyti maksimalų atsinaujinimo procesą.
„Juk pandemija atėjo ir praeis, o tuomet lietuviams ir Lietuvą pamėgusiems užsieniečiams kaip niekad reikės sveikatinimo bei poilsio programų. Žmonės, manau, plūs į Birštoną, tad tam turime būti pasiruošę“, – sprendimą nemažinti investicijų paaiškino penktoji „Versmės“ vadovė R.Noreikienė, atvirame interviu 15min atskleidusi, ką šiuo pandeminiu metu reiškia vadovauti kurorto sanatorijai bei kokias sudėtingesnes už patį virusą kliūtis jai tenka įveikti.
– Rasa, sausį sukaks dveji metai, kai vadovaujate Birštone veikiančiai „Versmės“ sanatorijai. Ar jau jaučiatės tinkamai apšilusi kojas? Ar vadovės kėdė – patogi?
– Netikėtumų vis dar netrūksta. Pasitaiko, kad kas iš personalo ima ir nustebina. Kuom? Būsiu nepopuliari paneigusi visuotinai priimtą dogmą, kad dirbantys viešajame sektoriuje – kažkokie „blogiečiai“, kurie tik siurbia visų mūsų kraują ir pinigus, yra išlaikytiniai. Tikrai ne visi valstybės tarnautojai yra blogi. Pareigos jausmas, punktualumas, tikslo siekimas – nėra palaida bala, ko ne visuomet gali pasakyti apie privatų sektorių.
Tiesą pasakius, grįžau į savo pirmąją gyvenime darbovietę. Sugrįžau į „Versmę“ daugiau nei po 30 metų. Grįžau, kad įneščiau pokyčių. Esu paskirta vadovauti penkeriems metams. Manau, riboto kadencijų skaičiaus vadovams įvedimas – puikus sprendimas. Dvi kadencijos – išties optimalu. Būkime biedni, bet teisingi: ateina riba, kai nusistovi rutina, atsiranda ryšiai, tuomet viskas turi keistis, prireikia naujo žvilgsnio, požiūrio. Pati sau daviau „Versmėje“ penkerius metus, jaučiu, kad atiduodu labai daug tam sveikatos. Nemaniau, kad šitiek reikės atiduoti.
Kažkada parašysiu knygą apie tai, su kokiais žmonėmis yra tekę gyvenime dirbti. Po laiminga žvaigžde esu gimusi. Visad prisiminsiu, kaip a.a. Algirdas Brazauskas, būdamas premjeru, man, tuometei Vyriausybės atstovei Kauno apskrityje, davė itin svarbią vadovo pamoką – kaip yra svarbu kreipti dėmesį į žmogų, nepriklausomai nuo jo pareigų, pasidomėti juo nuoširdžiai. Kur bebūtum, turi išlaikyti žmogiškumą. Darbuotojas tokį vadovą visuomet įvertins ir seks paskui tave. Jis manęs, pasiruošusios keisti darbą, to mažo sraigtelio sistemoje, tiesiog paklausė, kaip laikausi, kaip laikosi mano dukros. Ko Lietuvoje trūksta, tai kito žmogaus padaryto darbo įvertinimo.
Žmonės, manau, plūs į Birštoną, tad tam turime būti pasiruošę.
– Prisipažinsiu, man jau buvo kilęs klausimas, kas buvusią Lietuvos ūkio viceministrę, ilgametę Vyriausybės atstovę Kauno apskrityje, specialistę, dirbusią tiek Birštono, tiek Kauno savivaldybėse, galėjo atvilioti į tokį mažą miestelį kaip Birštonas. Štai ir atsakymas – panorote sugrįžti ten, nuo ko savo karjerą ir pradėjote.
– Dar besimokydama Kauno Jono Jablonskio mokykloje susipažinau su savo būsimu vyru, ištekėjau ir taip iš mokyklos suolo iškart nutekėjau į Birštoną, kuriame tuo metu dirbo jis. Visi galvojo, kad stosiu studijuoti anglų kalbos, o aš įsimylėjau – terūpėjo vestuvės (nusijuokė). Į antrąjį egzaminą nenuėjau, studijuoti nepradėjau, ištekėjau, tad reikėjo pradėti dirbti. Taip atsirado „Versmės“ sanatorija – įsidarbinau joje sekretore. Bedirbdama baigiau teisės mokslus, ėmiau tvarkyti sanatorijos personalo reikalus. Tuo metu – apie 1985-uosius, pamenu, statėme „Versmės“ didįjį A korpusą, kurį dabar, po tiek metų sugrįžusi, ėmiausi renovuoti (šyptelėjo). Mano supratimu, tuo metu buvome pati gražiausia ir moderniausia sanatorija Lietuvoje.
– Tuomet „Versmėje“ išdirbote 13 metų – perėjote dirbti į Birštono savivaldybę, ėjote dabartiniam administracijos direktoriui prilyginamas valdybos sekretorės pareigas. Galite atskleisti, kokią sanatoriją radote į ją sugrįžusi? Kas pakito?
– Pokyčiai – didžiuliai, pojūčiai – dvejopi. Suprantama, kad tai, kas buvo nauja, per tiek metų virto sena. Sugrįžusi atradau tose pačiose pozicijose tebedirbančių kolegų, kuriuos, dirbdama „personaliste“, tuomet, prieš 30 metų, priėmiau į darbą.
