Tačiau mūsų valstybėje praktiškai nėra instrumentų, kad šios žinios apie kandidatus visada atitiktų tikrovę. Dažnai tai priklauso tik nuo kandidato sąžinės. Valstybė iš kandidatų reikalauja tik mažą dalį informacijos pateikti privaloma tvarka, o kitą dalį leidžiama surašyti savo nuožiūra. Ar valstybės institucijos padarė viską, kad rinkėjai gautų maksimaliai objektyvią informaciją apie kandidatus? Kokios yra šių institucijų galimybės apsaugoti valstybę ir visuomenę nuo kandidatų su tamsiu praeities šleifu? Kas turi užtikrinti, kad rinkėjai nesivadovautų klaidinančia (ar nuslėpta) informacija apie kandidatus?
Kita vertus, šios paliktos informacijos spragos neapsaugo nuo negarbingo konkurentų puolimo ar net atviro pačių kandidatų šmeižto. Tuo įsitikino viena šių prezidento rinkimų favoričių, ant kurios (įvairiais kanalais) buvo išpiltas rekordinis purvo kiekis.
Apie šias informacijos pateikimo ir Rinkimų įstatymo spragas prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susėdo pakalbėti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko pavaduotojas Pavelas Kujalis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė daktarė Liudvika Meškauskaitė, teisininkas, buvęs Seimo pirmininkas ir generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Jurgelis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Kas atsako už kandidatų anketas?
A.Medalinskas. VRK surenka kandidatų veiklos anketas ir jas pateikia visuomenei. Ar VRK yra ir atsakinga už tai, kad kandidatai teisingai informuotų rinkėjus apie savo veiklą?
P.Kujalis. Dabar VRK ne tik surenka, bet ir tikrina pateiktus duomenis apie kandidatus. Dirbame kartu su Mokesčių inspekcija, Migracijos tarnyba, Gyventojų registru ir kitomis institucijomis. Užklausiame, jei kyla klausimų dėl kandidatų nurodytos informacijos. Duomenų pateikimas privalomas visiems kandidatams ir tik jei suabejojama jų tikrumu, tada galime atlikti tam tikrus veiksmus. Įstatymai numato labai griežtą terminą, per kurį reikia patikrinti ir įregistruoti kandidatus. Per Seimo rinkimus buvo daugiau negu trys tūkstančiai kandidatų. Įsivaizduokite situaciją, jeigu būtų tikrinama informacija apie visus kandidatus.
Per rinkimus kandidatai į valdžią turi užpildyti specialias anketas ir pateikti apie save duomenis, kurie gali rūpėti rinkėjams.
A.Paulauskas. Anksčiau VRK tik priimdavo informaciją, kurią pateikdavo kandidatai, ir į ją niekaip nereaguodavo. Dabar vis daugiau tikrinami kandidatų pateikti faktai. Pavyzdžiui, dėl teistumo ar bendradarbiavimo su KGB. Bet aš nesu tikras, kad tikrinama ir kita informacija. Pavyzdžiui, apie kandidatų kilmę. Ne visi svarbūs klausimai kandidatams yra anketoje. Bet VRK atsakinga, kad žmonės gautų patikrintą informaciją apie kandidatus.
A.Medalinskas. Tai teiginys, kad kandidatai į savo anketas gali įrašyti, ką nori, neatspindi tikrovės?
P.Kujalis. Aš nesutinku, kad jie gali parašyti, ką nori.
A.Medalinskas. Bet tai sakė jūsų vadovas, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, kuris paskutinę minutę labai netikėtai pareiškė, kad negalės dalyvauti šiame pokalbyje, ir vietoj savęs paprašė dalyvauti jus.
P.Kujalis. Galbūt pirmininkas turėjo omenyje, kad kandidatai galėtų parašyti bet ką, bet dalis netiesos, jeigu ji būtų parašyta, paaiškėtų per mūsų patikrinimus, o dalis – išplatinus šią informaciją viešai. Informacija apie kandidatus yra skelbiama VRK tinklalapyje.
L.Meškauskaitė. Visuomenei labai svarbi yra teisė žinoti ir gauti objektyvią informaciją. Pati visuomenė pasitikrina informaciją ir per savo šaltinius, ir padedama kitų kandidatų. Bet labai svarbi yra institucinė kontrolė, kurią turi atlikti VRK.
Viešojoje erdvėje yra daug neigiamų dalykų. Vienur informacija nutylima, kitur ji pasirodo tendencinga. Daug asmens orumo pažeidimų. Aš pasigendu iš VRK, kad būtų žmonėms pateikta teisinga, patikrinta informacija apie kandidatus. Ir pasiūlymų dėl teisinių aktų ir proceso tobulinimo.
Specialiųjų tarnybų vaidmuo
A.Medalinskas. VRK atstovas minėjo, kad jų komisija bendradarbiauja su kitomis tarnybomis. Matyt, ir su specialiosiomis tarnybomis. Bet ar specialiosios tarnybos gali pateikti visuomenei ir VRK visas žinias apie į valdžią kandidatuojančius asmenis, jeigu šie turi tamsių veiklos dėmių?
J.Jurgelis. Specialiosios tarnybos Lietuvoje gali pateikti tik tą medžiagą, kurią leidžia pateikti institucijos direktorius. Yra kraštų, kur klausimai yra sprendžiami kolegialiai. Piliečiai turi teisę žinoti apie kandidatus, bet yra ir valstybinė paslaptis. Institucijos vadovas atsako už pasekmes. VSD neturi duomenų apie viską Lietuvoje. Kai VRK užklausia, patikrinamos savo duomenų bazės ir neretai gauta medžiaga yra labai fragmentinė. Kaip pateikti ją? Juk pilietis gali ir į teismą kreiptis, o tarnyba į teismą tokios medžiagos nenusiųs. Todėl, numatydamas tokią įvykių eigą, institucijos vadovas gali nuspręsti ir neteikti jokios medžiagos apie tokį asmenį. Arba, kai yra atliekamas slaptas tyrimas. Tada taip pat negalima pateikti informacijos apie tyrimo medžiagą ar juo labiau duoti suprasti tyrimo objektu esančiam asmeniui, kad dėl jo yra daug klaustukų. Kitaip visas tyrimas būtų veltui. Tačiau, kai viskas išaiškėja ir informacija apie tokį asmenį kandidatą pasirodo viešai, tada visi klausia, o kodėl jūs neįspėjote, net neįsigilindami į tai, kad tarnybos negalėjo informuoti rinkėjų, nors ir matė, kad toks kandidatas gali patekti į valdžią. Gali būti ir daug medžiagos, bet ji paremta operatyviniais šaltiniais, pavyzdžiui, slaptų agentų pranešimais, kuriuos atskleisti draudžiama. Esant visoms trims situacijoms, specialiosios tarnybos gali ir neinformuoti rinkėjų.
A.Paulauskas. Bet tokį vadovą gali tik užjausti, nes jis vis vien jaučiasi blogai. Kai dirbau Generalinėje prokuratūroje ir į rinkimus ėjo EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas bei jo žmonės, šio proceso negalima buvo sustabdyti. Matai asmenis iš baudžiamųjų bylų, supranti, kad jie eina į Seimą gauti teisinio imuniteto. Ir negali nieko padaryti, įspėti rinkėjų.
J.Jurgelis. Būna atvejų, kai galima tyliai išspręsti problemą. Praėjusiuose rinkimuose buvo kreiptasi į vieną norintį dalyvauti rinkimuose pilietį ir parodyta medžiaga apie jo veiklą. Jis po to pats pasitraukė. Tokių atvejų ne vienas. Žinau ir apie pilietį su tamsiu KGB šleifu, kurio VRK nepastebėjo ir šis dalyvavo rinkimuose. Tik paskui teismas pripažino, kad tai buvęs KGB bendradarbis. Žmonės, susiję su kriminaliniu pasauliu, bandė patekti ne tik į Seimą, bet ir į muitinę, pasienio apsaugą, savivaldybes.
A.Paulauskas. Būtų gerai, jeigu tarnybos informuotų ne tik VRK, bet ir partijos vadovą, jeigu tarp šios partijos keliamų kandidatų yra tokių asmenų. Partijos vadovai galėtų ir patys parodyti iniciatyvą bei susitikti su specialiųjų tarnybų vadovais. Manau, kad būtų šimtą kartų geriau žinoti tokią informaciją prieš rinkimus, kad galėtum atšaukti tokį kandidatą, negu atsidurti situacijoje, kai tai paaiškėja jau po rinkimų. Tada krenta šešėlis ne tik ant to konkretaus žmogaus, bet ir ant visos partijos bei jos vadovo. O to būtų galima išvengti.
A.Medalinskas. Tai ar valstybės tarnybos visiškai negali duoti signalo piliečiams, kad tas ar kitas kandidatas gali turėti problemų su teisėsauga. Buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius padarė pareiškimą, kad kai kurių partijų sąrašuose yra asmenų, susijusių su nusikalstamu pasauliu, bet vėliau nežinia kodėl nutilo.
A.Paulauskas. Nežinau, kokių tikslų vedamas jis padarė tą pareiškimą. O kaip paskui viską įrodyti teisme? Jau nekalbant, kad gali vykti operacijos, tyrimai, operatyvinis darbas ir tokie pareiškimai gali viską sužlugdyti. Ir tas iššokimas yra beprasmis. Arba tu tiesiai pasakai, kad toks ir toks kandidatas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, arba meti dėmę ant visų kandidatų, nes neaišku, apie kurį kalbi.
A.Medalinskas. Ar VSD vadovas J.Jurgelis bei generalinis prokuroras A.Paulauskas būtų sutikę atskleisti pas jį atėjusiam partijos vadovui, ar jo parengtame rinkimų kandidatų sąraše nėra asmenų su tamsiu šleifu?
J.Jurgelis. Pasikalbėti tikrai sutikčiau. O kaip tą informaciją pateikti, tai jau kitas klausimas. Ir yra buvę, kad partijos kreipėsi. Ne dėl visų kandidatų, bet dėl savo rinkimų sąrašo pirmojo dešimtuko.
A.Paulauskas. Pas mane, kaip pas generalinį prokurorą, niekas nėra kreipęsi tokiu prašymu. Bet aš, kaip partijos vadovas, stengiuosi pasitikrinti dėl savo partijos kandidatų.
Visko sužinoti apie kandidatus neįmanoma
A.Medalinskas. Kandidatas, bendradarbiavęs su KGB, turi tai įrašyti ir į rinkimų medžiagą, bet ne apie kitus nusikaltimus. Jeigu buvo teistas, tik trumpą informaciją, be detalių, už kokius pažeidimus. Kodėl neprašoma nurodyti informacijos, kad kandidatas pažeidė įstatymą dėl Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, pateikiant ir aplinkybes. Argi tai nesvarbu? Ar tokių žinių nevertėtų talpinti VRK puslapyje internete?
P.Kujalis. Prezidento rinkimų įstatyme nėra net numatyta informuoti apie teistumą, nors reikalaujama nurodyti bendradarbiavus su užsienio specialiosiomis tarnybomis. Tokia pat norma yra ir dėl kandidatų į Europos Parlamentą (EP). Tačiau mes galime reikalauti įrašyti tik tai, ko reikalauja įstatymai.
A.Medalinskas. Keista. Kodėl tokia išimtis padaryta prezidento ir EP rinkimams?
L.Meškauskaitė. Šitie skirtumai atsirado todėl, kad Lietuvoje įvairių lygių rinkimai reglamentuoti ne vienu bendru įstatymu, o kiekvieniems rinkimams yra atskiras įstatymas. Tie įstatymai buvo kurti skirtingu laikotarpiu ir nėra tarpusavyje suderinti. Būtų tikslinga, jeigu VRK, apžvelgusi visų rinkimų patirtį, pateiktų siūlymus dėl vieningos rinkimų sistemos sukūrimo. Tarpusavyje suderintos.
A.Medalinskas. O kaip dabar yra dėl Mokesčių inspekcijos patikrinimo. Tikrinama, ar kandidatas gyvena pagal pajamas, kas būtų labai svarbu žinoti rinkėjams, ar tiesiog žiūrima, kad skaičiukai sutaptų?
P.Kujalis. Žiūrima tik tai, ar kandidatų pateikta deklaracija atitinka Mokesčių inspekcijos turimą informaciją, o ne tai, ar šie asmenys gyvena pagal oficialiai gautas pajamas. Tikriname anketoje pateiktų žinių tikrumą. Jeigu kandidatai pateikė informaciją, kad turi tiek turto ir pajamų, o Mokesčių inspekcija patvirtina tuos duomenis, daugiau klausimų nekyla.
A.Paulauskas. Įdomu ir štai kas. Jeigu asmuo yra išrenkamas prezidentu, tai jis gauna teisę dirbti su slaptais dokumentais pagal pareigas ir niekas jo daugiau jau nebetikrina. O jeigu tu esi kitoks valstybės pareigūnas, tai tau reikia užpildyti labai storą anketą, kurioje yra ir šie klausimai, apie kuriuos kalbėjome. Bet kandidatai į prezidentus anketos nepildė, kur būtų atsakyta į visus šiuos klausimus.
A.Medalinskas. Tai galbūt būtų galima pateikti privalomai kandidatams į prezidentus panašią ar šiek tiek mažiau detalią anketą, bet tikrai ne tokią atmestinai parengtą ir suteikiančią minimalią informaciją, kaip yra dabar?
J.Jurgelis. Anketa tiems, kurie rengiasi dirbti su slaptąja informacija, yra labai plati. Gal net per plati.
L.Meškauskaitė. Negalima tikėtis, kad anketas kandidatams turėtume tokias, kaip ir asmenims, dirbantiems su slapta informacija, nes rinkėjų pasitikėjimas yra aukščiau visų formalių teistumų praeityje. Tačiau rinkėjai turėtų žinoti, kaip atrodo kandidatai, žvelgiant bent jau iš konstitucinių reikalavimų pozicijos.
P.Kujalis. Yra ir daugiau paradoksalių dalykų. Kiek yra apribojimų teistam asmeniui įsidarbinti, tačiau būti išrinktam į Seimą – jokių problemų. Tik nurodai, kad buvai teistas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas mano, jog žmonių išsakytas pasitikėjimas yra kur kas svarbesnis nei visa kita.
A.Medalinskas. Bet rinkėjams turi būti pateiktos žinios apie kandidatus. Pavyzdžiui, dėl kokio nusikaltimo teistas. Galbūt dėl labai smulkaus, ar automobilio avarijos, kas gali nutikti kiekvienam. O gal ir dėl labai rimto nusikaltimo?
L.Meškauskaitė. Pildant kai kurias anketos grafas, pavyzdžiui, dėl teistumo, neužtenka tik pažymėti, teistas buvo žmogus, ar ne. Reikėtų nurodyti – bent trumpai – ir už ką buvo teistas. Pastaraisiais metais buvo ir vadinamųjų politinių teistumų, kai politikai aiškinosi santykius su politikais, o tai, žinoma, neturi kriminalinio atspalvio.
P.Kujalis. Pavyzdžiui, rinkimų į EP įstatymas nereikalauja informuoti, ar teistumas yra pasibaigęs, ar ne, o tik pareikšti, jei yra neatlikta bausmė. Kiek reikia detalizuoti teistumą ir jo aplinkybes? Jeigu bus parašytas straipsnis, pagal kurį kandidatas turėjo teistumą, teisiniu požiūriu tai būtų detalizavimas, bet ar rinkėjams tai daug pasakytų? Tai gal iš karto visą baudžiamąją byla prisegti?
L.Meškauskaitė. Jeigu būtų norima informuoti, už ką žmogus buvo teistas, galima suformuluoti ir aiškiai, ir informatyviai, ir trumpai. Dviem trim sakiniais. Pavyzdžiui, galima pateikti kad ir nuosprendžio rezoliuciją.
A.Medalinskas. Mes kalbėjome, kad teisėsaugos struktūrose negali dirbti tas, kas turi teistumą. Bet valstybės tarnyboje yra dar kitas apribojimas, kai ten trejus metus negali dirbti asmuo, kuris pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, o apie tokius dalykus minėtoje anketoje kandidatams net neužsimenama.
VRK atstovas minėjo, kad jų komisija bendradarbiauja su kitomis tarnybomis. Matyt, ir su specialiosiomis tarnybomis.
P.Kujalis. Čia yra tik anketa. Pateikiama ir Viešųjų bei privačių interesų derinimo deklaracija. Be to, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimas yra žemesnės atsakomybės rūšis negu teistumas.
A.Medalinskas. Bet jeigu žmogui draudžiama po tokio pažeidimo 3 metus dirbti valstybės tarnyboje, kodėl jis gali 4 metus sėdėti Seime ir vien tik dėl to, kad rinkėjas apie šį kandidato pažeidimą nebuvo informuotas?
L.Meškauskaitė. Iš tikrųjų, tai yra žemesnė atsakomybės rūšis, bet neužmirškime, kad kalbėdami apie rinkimų kandidatus mes turime omenyje ne tik baudžiamąją, bet ir politinę atsakomybę; ir rinkėjams tai gali būti net ir svarbiau žinoti nei apie kokį nors anksčiau minėtą smulkų teistumą. Ši informacija yra svarbi rinkėjams ir VRK nieko nepažeistų, jei kandidatų būtų paprašyta pateikti ir šių žinių.
Jei pateikta klaidinanti žinia...
A.Medalinskas. Ar VRK yra pajėgi priversti kandidatą pateikti teisingas žinias, jeigu pagavo jį parašius savo anketoje netiesą, ir kokia yra atsakomybė kandidato už pateiktą klaidinančią informaciją?
P.Kujalis. VRK gali sudaryti darbo grupę ir tada iš kandidato gautą informaciją galima siūlyti pačiam kandidatui pripažinti kaip nepagrįstą arba kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu nustatyti faktą, kad pretendentas į prezidentus nurodė neteisingus duomenis. Šita informacija bus pagrindas siūlyti kandidatui pakeisti žinias anketoje. Bet tai ir viskas.
L.Meškauskaitė. Tačiau jeigu nėra jokios kitos atsakomybės, įskaitant administracinę, tai jūs irgi suprantate, kas tai yra. Nustatytos elgesio taisyklės, bet jas pažeidus nieko negresia.
A.Paulauskas. Ir toks sunkus kelias įrodyti tiesą.
L.Meškauskaitė. Jūs įrodinėjate per teismą, bet nėra jokios atsakomybės tam, kuris pateikė klaidinančią informaciją. Tada kam tokia teisės norma reikalinga?
P.Kujalis. Svarbiausia yra viešumas. Rinkėjas galės pasirinkti, ar balsuoti už pretendentą, kuris meluoja anketoje.
J.Jurgelis. O pašalinti iš rinkimų parašiusio netiesą kandidato VRK negali?
P.Kujalis. Ne. Tokios teisės VRK neturi.
L.Meškauskaitė. Tai VRK vykdo tik viešumo funkciją, kaip ir visuomenės informavimo priemonės. Tačiau, kaip valstybės institucija, kokią funkciją jūs vykdote, užtikrinant informacijos apie kandidatus teisingumą?
P.Kujalis. Kokius įrankius mums davė politikai, tokius mes ir turime. Ką jūs siūlote?
J.Jurgelis. Kai VRK gauna specialiųjų tarnybų medžiagą apie vieną ar kitą kandidatą ir jūs matote, kad kandidatas teikia žinias, neatitinkančias tikrovės, jūs privalėtumėte turėti teisę tokį kandidatą išbraukti.
P.Kujalis. Yra dar griežtesnė nuostata, kad jeigu iki rinkimų lieka mažiau nei 12 dienų, tai apskritai mes net negalime nagrinėti klausimo ir nuo mūsų apsisprendimo niekas nepriklauso. Tai yra numatyta įstatymo. Bet kokia panaši informacija apie kandidatus turi būti padėta į stalčius.
L.Meškauskaitė. O po rinkimų galite tokią informaciją apibendrinti ir paskelbti?
P.Kujalis. Jeigu įstatymas draudžia mums tokią medžiagą net nagrinėti, kaip mes galime ją apibendrinti ir paviešinti po rinkimų. Rinkimų ir rinkimų rezultatų tikrumas yra dar svarbesnis dalykas. Jeigu po rinkimų pradėsime aiškinti, kad gavome žinių, pagal kurias tas ar kitas kandidatas, juo labiau išrinktas prezidentu, buvo blogas ir mes nenagrinėjome tokios informacijos, tai suprantate, ką tai reikštų.
A.Medalinskas. Ar kandidato atėjimas į VRK pateikti duomenis gali būti prilygintas, pavyzdžiui, priesaikos davimui? Arba, kad tai jau būtų kažkoks kandidato teisinis įsipareigojimas?
P.Kujalis. Vienintelis dalykas, kurį įsipareigoja kandidatas – tai nepapirkti rinkėjų.
A.Meškauskaitė. Ar VRK gali pasikviesti kandidatą į savo posėdį, jeigu mato, kad yra pateikta klaidinanti informacija? Ir šiame posėdyje kandidatui pasakyti, kad tai, ką dabar jis pasakys VRK posėdyje, yra jo atsakomybė prieš Lietuvos piliečius ir valstybės instituciją? Užuot vaikščiojus po teismus.
P.Kujalis. Mes kandidatams suteikiame galimybę pasiaiškinti.
A.Meškauskaitė. Aš kalbu ne apie galimybę, bet apie pareigą, prievolę.
P.Kujalis. Sprendžiant klausimą dėl kreipimosi į teismą į VRK posėdį bus pakviestas ir tas kandidatas.
A.Meškauskaitė. Tačiau kokia tada yra atsakomybė už tai, ką kandidatas pasako VRK posėdyje. Teisme, kai žmogus liudija, jis deda ranką ant Konstitucijos suprasdamas, kad už melą bus ir atsakomybė. O čia kaip yra?
P.Kujalis. Kandidatų anketos pavyzdys ir forma nustatyta įstatymo. Pateikta VRK ji automatiškai tampa oficialiu dokumentu, o už netikros informacijos pateikimą atsakomybė yra numatyta. Tai yra bendra atsakomybė. Už dokumentą, kuris yra paleidžiamas į apyvartą.
L.Meškauskaitė. Bet kažin, ar už tokį veiksmą yra numatyta atsakomybė, kaip už dokumento klastojimą.
P.Kujalis. Dokumentų klastojimas būtų, jeigu nebūtų paliktos galimybės pataisyti anketos duomenis. Pavyzdžiui, rinkimų į EP įstatymas nustato galimybę, kad jeigu VRK gauna signalą, jog kažkas yra neteisinga nurodyta anketoje, turime per 48 valandas supažindinti kandidatą su mūsų turima informacija ir kandidatas apsisprendžia, ar keisti savo anketos duomenis pagal VRK gautą informaciją, ar jų nekeisti. Tik po to, jei kandidatas nesutinka, VRK gali kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą ir prašyti pripažinti anketos duomenis neteisingais.
J.Jurgelis. Prieš priimdamas dirbti į į specialiąsias tarnybas žmogus užpildo anketą, o jeigu ten įrašoma klaidinanti informacija, toks žmogus į darbą tikrai nebus priimtas. Tokia anketa laikoma melaginga. Gali kiek nori skųstis teisme, nieko nelaimės. Viskas yra taip griežtai, kad kai kurių žmonių man net buvo gaila, nes jie padarė tik labai nežymius netikslumus pildydami savo anketas. O čia aukščiausia šalies valdžia...
A.Paulauskas. Reikėtų pataisyti Rinkimų įstatymą ir nustatyti kandidatų atsakomybę už klaidinančios informacijos teikimą. Tiesiog įrašyti, kad kandidatas teikdamas anketą garantuoja, kad šitie duomenys yra teisingi. O jeigu paaiškės, kad pateikti duomenys neteisingi, tokiam politikui kils tokia ar tokia atsakomybė. Ar tai būtų administracinė atsakomybė, ar išbraukimas iš kandidatų sąrašų. Čia reikėtų apsispręsti.
L.Meškauskaitė. O kol to nėra, valstybė kandidatams paliko visas galimybes informaciją nuslėpti arba ja manipuliuoti.
A.Paulauskas. Atsakomybė už klaidingą duomenų pateikimą turėtų tekti tam kandidatui į šalies valdžią, kuris tokias žinias pateikė. Bet ir VRK atsakomybė turėtų būti patikrinti, kad duomenys surašyti teisingi, ir juos paskelbti. O jeigu duomenys neteisingi, tai ji privalėtų turėti teisę išbraukti kandidatą iš rinkimų kampanijos.
A.Medalinskas. Yra ir kita problema: kaip apsaugoti visuomenę nuo klaidinančios informacijos, jeigu ją skelbia ne kandidatai ir ne jų konkurentai, o kiti asmenys savo iniciatyva ar vykdydami atskirų grupių interesus?
J.Jurgelis. Apšmeižti, apdirbti žmogų Lietuvoje yra labai nesudėtinga. Tik ką nors teigiant reikia pridurti, kad teko girdėti, arba aš taip manau, ir tada jokiam teisme nebus įrodyta, kad tai yra šmeižtas.
L.Meškauskaitė. Tai yra tikrovės neatitinkančių duomenų skleidimas arba šmeižtas. Čia VRK mažai galėtų ką padaryti. Visa tai yra teismo kompetencija: kai kreipiamasi paskleistus faktus pripažinti kaip neatitinkančius tikrovės. Bet bylos ilgai užtrunka.
A.Medalinskas. Kai vyksta rinkimai, negalima laukti teismų pabaigos, kad paaiškėtų tiesa. Bet gal teismas gali būti įpareigotas skubos tvarka spręsti tokius klausimus, kai vyksta rinkimų vajus ir laikas viską lemia. Juk Konstitucinis Teismas skubos tvarka nagrinėja ypatingos svarbos klausimus?
L.Meškauskaitė. Buvo siūlymas, klausimus, susijusius su Visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimu, esant reikalui spręsti skubos tvarka. Bet terminas – 30 dienų, per kurį reikia išnagrinėti ieškinį, yra nevykdomas.
