Politinės komunikacijos specialistė politologė Kristina Vaičiūnaitė teigia, kad mūsų partijų rinkimų šūkiai parodo arba politikų fantazijos stygių, arba jos perteklių. „Nėra nei metodikos, nei idėjų, o ir politikai nežino, ko nori, arba nesugeba to protingai pateikti”, – lietuviškas šūkių bėdas dienraščiui L.T. vardijo politologė.
Neaiškūs šūkiai
Anot K.Vaičiūnaitės, viena didžiausių mūsų politikus persekiojančių bėdų – jų neginčijamas įsitikinimas, kad jie viską žino geriausiai. „Mintis, kad pats viską žinai, gimdo tokius juokingus šūkius kaip „Lietuva–Vilnius–Žirmūnai” ir panašius absurdus”, – sakė politologė.
Anot jos, šūkis negali laimėti rinkimų, bet gali gerokai padėti arba pakenkti. „Šūkis turi padėti atpažinti ir išskirti partiją iš kitų. Jis turi būti stiprus, aiškus ir trumpas. Štai pilietininkų šūkis „Drąsūs ir ryžtingi” nepasako nieko. Neaišku, kas jie tokie, kodėl jie drąsūs ir ką su šia drąsa darys”, – kalbėjo K.Vaičiūnaitė.
Pasak jos, socialdemokratų lozungas „Už valstybės rūpestį žmonėmis”niekinis, bet bent jau parodo, kad valdantieji tikisi, kad jų šūkį pamatys socialiai remtini žmonės. Anot ekspertės, liberalų ir konservatorių šūkiai, kuriuose jie skelbia dirbantys už geresnę Lietuvą arba Lietuvai, išmuša iš vėžių, nes mes visi lietuviai ir toks šūkis nieko nepasako nei apie politikus, nei apie partiją, nesiunčia jokios žinutės rinkėjams. Darbo partijos lozungas už nesunaikinamas idėjas, pasak politologės, aliuzija į pačią partiją, kurios neįmanoma paskandinti. O štai valstiečių liaudininkai, kviečiantys gyventi darniau, gali būti išvis nesuprasti. „Dalis žmonių gal net nežino kas tai yra darna – šūkis neryžtingas, abejojantis”, – tikino politologė.
Pigiai ir be fantazijos
„Šūkis turi griežtas kūrimo taisykles, jis turi turėti jėgą ir rodyti į menamą priešą. Tik tada politinis lozungas būna išties sėkmingas”, – kalbėjo politologė K.Vaičiūnaitė.
Anot jos, toks teisingai sukaltas buvo Rolando Pakso rinkimų kampanijos šūkis „Tvarka bus”. Dabar gi tokių sėkmingų šūkių visai nesimato ir net paksininkų paprastas šūkis „Tvarka ir teisingumas” jau nebedaro įspūdžio. K.Vaičiūnaitė tikino, kad šūkių kūrimas – menas. Paprastai pasaulyje prieš kuriant šūkį ir bendrą rinkimų koncepciją padaromi rinkos tyrimai ir apklausos, tačiau lietuviai politikai nuolat taupo ir tikisi išsisukti pigiai ir be fantazijos.
Klesti plagiatai
Politologė pasakojo, kad nemaža dalis mūsų rinkimų šūkių, filmų ir dainelių – užsienio kampanijų plagiatas.
Dainelė „Už Petrą“ kopijuota nuo dainelės „Už Kennedy“, kadaise matytas socdemų filmukas apie vaikus, kurie užaugę norės kažkuo būti, – Billo Clintono kampanijos kopija.
„Vis dėlto sąmoningas, aiškus plagiatas verčia nusipurtyti – Arūno Valinsko partijos rinkimų filmuko plagiatas nuo Argentinos prezidento rinkimų labai neskanus. Tokia partija aiškiai parodo, kad jie orientuojasi į rinkėją, kuris neturi skrupulų ir sąžinės“, – sakė K.Vaičiūnaitė.
Išskyrė užsieniečių darbus
Viešųjų ryšių ekspertas Linas Šimonis tikino, kad šūkis turi dramatizuoti, sutelkti ir tilpti į vieną žodį. „Geriausias pavyzdys – dabartinė JAV rinkimų kampanija. Vieno aiškaus žodžio, į kurį telpa viskas, turėjimas – sėkmės garantas. Baracko Obamos „Pokyčiai” veda jį į priekį ir pasako viską, ką jis nori pasiūlyti žmonėms”, – sakė L.Šimonis. Jis tikino, kad šūkis turi orientuotis į tam tikrą žmonių grupę, tik tada jis bus sėkmingas. „Mūsų politikai siekia įlįsti visiems į užpakalius, todėl iš šūkių nieko gera ir nėra”, – tikino viešųjų ryšių specialistas. Anot jo, pas mus niekas nekuria profesionalių šūkių.
„Susirenka gudrūs berniukai, prirašo krūvą frazių, o politikai renkasi, kuri jiems gražesnė – tokia čia ir kūryba”, – sakė L.Šimonis. Pasak jo, pasaulyje tokia kūryba užsiima psichologai ir sociologai, nes su šūkiu galima įtaikiai paveikti žmogų ir atvesti jį prie balsadėžių. „Mūsų partijos neturi strategijos, o ir ideologijų išties nėra, galėtų bent šūkiais išsiskirti, bet ir tas nepavyksta”, – aiškino L Šimonis. Pasak jo, dabar tik R.Pakso „Tvarka ir teisingumas” bei V.Uspaskicho „Už nesunaikinamas idėjas” rinkėjus gali priversti atsigręžti. „Matyti, kad prie šių šūkių rankas pridėjo užsienio kūrėjai”, – tikino viešųjų ryšių specialistas.
Patrauks paksininkai ir „darbiečiai“
Politologas Algis Krupavičius prisipažino apie mūsų politikų rinkimų šūkius nieko gera pasakyti negalintis. „Darbo partijos šūkis išties reklamuoja partiją ir pasako, kad ji nesunaikinama. Jame galima įžvelgti net ironijos. Nežinia, ar šis šūkis užkabins rinkėjų širdis, bet vadinamieji protesto rinkėjai, kaip ir anksčiau, taip ir dabar nenusisuks nuo savo dievukų”, – įsitikinęs politologas.
Artūro Paulausko veidas ir šūkis, kad jis priverčia valdžią dirbti, pasak politologo, tėra partijos reklama be idėjos, kaip ir socdemų šūkis, tegalintis būti patrauklus socialiai remtiniems žmonėms. Pasak A.Krupavičiaus, yra nemažai žmonių, kurie renkasi tik pažvelgę į plakatą arba perskaitę šūkį – tokius neabejotinai patrauks paksininkai su amžinu pažadu įvesti tvarką ir teisingumą bei „darbiečiai“ su pažadu nepasiduoti sunaikinamiems.
Politikų „šedevrai“
Viešųjų ryšių specialistas Laurynas Filipavičius tikino, kad blogas šūkis nužudys, bet geras nebūtinai išgelbės. „Šiuose rinkimuose matau tik kelis gerus šūkius, tačiau nebūtinai jie padės politikams. Susidaro įspūdis, jog dalį šūkių ir toliau kuria patys politikai – šie „šedevrai" kartais lieka smagūs tik patiems”, – dienraščiui L.T. sakė L.Filipavičius.
„Oskarą“ atiduodu A.Paulauskui, kuris šiuose rinkimuose debiutuoja su visai neblogu šūkiu – „Priverčiame valdžia dirbti“. Aišku, jis gal ir slidus kaip žaltys, bet šauniai sukonstruotas. Beje, ne ką prasčiau atrodo ir „Už nesunaikinimas idėjas”, – sakė viešųjų ryšių žinovas. Jis spėjo, kad šie šūkiai – užsienio specialistų rankų darbas, nes vargu ar čionykščių meistrų dirbtuvės tokius sukonstruotų.
„Nesuprantami kai kurių kandidatų šūkiai: susipažinkime, draugaukime. Su kuo susipažinti – su plakatu, reklamos stendu?“ – kritikavo mūsų politikų minčių viražus L.Filipavičius. Anot jo, daugeliui politikų šiuose rinkimuose nepasiseks dėl jų keistų rinkimų kampanijų, kurios neturi nei principų, nei aiškios linijos.
